Studijavimas 7

Leidimas Blogo Ir Jo 
Santykis Su Dievo Planu

LEIDIMAS BLOGO IR JO SANTYKIS SU DIEVO PLANU

     [121] Blogas yra tas, kas pagimdo nelaimę; viskas, kas tiesiu ar netiesiu budu padaro kokias kančias. – Webster. 

     Todēl šita tēma paliečia ne tik žmonių negales, nuliudimus, skausmus, silpnybes ir mirtį, o ir gvildena visų jų pirmutinę priežastį –  nuodēmę – ir jos vaistą. 

     Kadangi nuodēmē yra blogo priežastis, tai jos prašalinimas yra vienintēlis budas pastoviam negalēs išgydymui.

     Kodēl Jis leido Šētonui gundyti musų pirmuosius gimdytojus, sutvēręs juos tobulais ir teisingais? 

     Arba, kodēl Jis leido uždraustam medžiui buti gerųjų tarpe?  

     Kad ir kaip mēgintum nustumti klausimą į šalį, jis pats veržiasi į galvą. – Ar-gi Dievas negalējo užbēgti žmogaus nupuolimui už akių?

     Kliutis be abejo kįla dēl nesugebējimo suprasti Dievo planą. Dievas galējo neleisti nuodēmei atsirasti, bet tas, kad Jis leido, turi buti užtenkamu įrodymu mums, kad tas leidimas galų gale padarys [122] daugiau gero. Dievo planai, žiurint į jų visą pilnumą, įrodys, kad pasirinktasis kelias yra išmintingas. 

     Nekurie klausia, argi Dievas, kuriam viskas yra galima, negalējo laiku įsikišti ir neleisti Šētonui savo tikslo atsiekti? Be abejo, Jis galējo; bet toks įsikišimas butų pakenkęs Jo paties tikslų įvykinimui. 

     Jo tikslu buvo parodyti savo įstatymo tobulumą, didingumą ir teisingą autoritingumą, ir parodyti žmonēms ir angelams blogas sekmes atsirandančias iš jo peržengimo. Be to, kaikurie daigtai pačia savo esme yra negalimi net Dievui, kaip Šventas Raštas pasako:

"Dievas negali meluoti" (Žyd. 6:18). 

"Jis negali užsiginti savęs" (2 Tim. 2 :13).

     Jis negali klysti ir todēl jis negalējo pasirinkti jokio kito plano, kaip tik išmintingiausią ir geriausią savo esybēms gyveniman įvest, nors musų trumpamatēs akys kartais negali įžiurēti paslēptų begalinēs išminties šaltinių.

Though opposed
to evil,
God does
permit it.

     Ir nors, bevykindamas savo labdaringus planus, Jis tuo tarpu leidžia blogui ir blogdariams vaidinti aktingą vaidmenį, tačiaus ne blogo naudai ir ne dēlto, kad Jis turetų ką bendra su nuodēme; nes Jis sako, kad Jis yra

“ne tas Dievas, kuris smagumą randa nedorume." (Psal. 5 :5)

     Nors Dievas yra priešingas blogui kiekvienoj jo prasmēj, tačiaus Jis tuo tarpu leidžia (nekliudo) jam buti, nes Jo išmintis mato budą, kuriuo iš blogo galima padaryti pasiliekama ir branginama pamoka Jo sutvērimams.

     Tą, principą, kurio veikmē, kuomet jis veikia, yra naudinga ir gatų gale padaro tvarką sandermę ir laimę, mes vadiname teisingu principu; o priešingą, jam, kuris padaro suįrutę, nelaimę ir sunaikinimą, mes vadiname klaidingu principu. 

     Šitų veikiančių principų sekmes mes vadiname geromis ir blogomis; ir protingą esybę, sugebančią atskirti gerą principą nuo blogo ir leidžiančią savo geru noru save valdyti vienam ar kitam, mes vadiname padoria ar nuodēminga.

Why didn’t God limit man’s experience?

     Žemesnieji Dievo sutvērimai nēra apdovanoti šituo moraliniu protu. Šuo turi tam tikrą protą, bet jis nepasiekia šito laipsnio, nors jis gali suprasti, kad tam tikri elgēsiai patinka jo ponui ir jis apdovanoja už juos, o už kitus nupeikia jį. Jis gali vogti ar atimti gyvastį, bet niekas nevadins jo nusidējēliu; arba jis gali apginti nuosavybę ir gyvastį, bet niekas nevadins jo doru, nes jis nesupranta dorinēs savo darbų kokybēs.

     Dievas galējo sutverti žmones neturinčius sugebumo atskirti gerą nuo blogo, arba turinčius sugebumą atskirti ir daryti tik gerą; bet šitoks žmogus butų tik gyva mašina ir, anaiptol, nebutų protiniu savo Kurējo vaizdu.  Arba Jis galējo sutverti žmogų tobulu ir laisvu veikēju, taip kaip dabar, ir galējo apsaugoti jį nuo Šētono pagundos. 

     Tokiame atsitikime žmogus, turēdamas ribotą pažintį gero, visuomet galētų pasiduoti blogo patarimams [124] iš lauko pusēs, arba ambicijoms (dideliems troškimams) iš vidaus, kurie padarytų amžinąją ateitį, netikra ir nepaklusnumas bei suįrutē visuomet galētų iškilti; be to, geras gali buti augštai įvertintas tik palyginus jį su blogu.

Cain and Abel

Only
by comparing
results
can man
properly
appreciate
good and evil.

Liberty
of choice
is a part
of man’s
original endowment.

    Palyginę sekmes jie pradējo įvertinti ir atatinkamai įkainoti abudu: 

"Ir Viešpats tarē, Žiurēkit, žmogus patapo tokiu, kaip vienas, kuris musų, nes jis pažįsta gerą ir blogą." (1 Moz. 3:22)  

    Šito dalis tenka jų ainiams, išskiriant tiek, kad jie pirma susipažįsta su blogu ir negali pilnai pamatyti, kas geras, iki jie pritirs Jį Tukstantmety, kuomet Jis išganys juos ir bus jų Teisējas ir Karalius.

     Moralinis protas, arba sprendimas apie gerą ir blogą, ir laisvē naudotis juo, kurią Adomas turējo, buvo svarbus dalykai Jo panašumo Dievui. Gero ir blogo dēsnis buvo įrašytas į Jo prigimtąjį budą. Jis buvo jo prigimties dalimi, taip pat kaip jis buvo dieviškos prigimties dalimi. 

     Bet neužsimirškime, kad šitas Dievo vaizdas arba panašumas, šitas dēsnis įrašytas pirmapradžioj į žmogaus prigimtį, daug savo aiškių bruožų nužudē per nutrinančią, puldančią nuodēmēs įtaką; todēl Jis dabar pas žmogų nera tuo, kuo Jis buvo pirmiau. Sugebumas mylēti apima sugebumą nekęsti; todēl mes galime samprotauti, kad Kurējas negalējo leisti žmogaus panašaus Jam, su išgale mylēti ir daryti gera, be atatinkamo sugebumo nekęsti ir daryti bloga. 

     Šita laisvē pasirinkti, pavadinta laisvu moraliniu [125]  veiksniu, arba liuosa valia, yra pirmapradinē dovana žmogui; ir tas drauge su pilnu jo protinių ir dorinių sugebumų saiku padaro jį jo Kurējo vaizdu. Šiandien, po šešių tukstančių metų nuopuolio nuodēmē tiek daug nutrynē pirmapradinio panašumo, kad mes nesame liuosi, esame daug maža suvaržyti nuodēmēs ir jos pavildų taip, kad nuodēmē dabar yra lengvesnē ir todēl patinkamesnē nupuolusiai žmonijai, negu teisumas.

     Jei proga nusidēti niekuomet nebutų buvusi duota, tai žmogus nebutų galējęs pasipriešinti tam, todēl Jo gero daryme nebutų nei dorumo, nei nuopelno. Dievas jieško tokių, kurie garbintų Jį dvasioje ir tiesoje. Jis nori numaningo ir savo noru klausymo, o ne bežiningo, mechaninio tarnavimo. 

     Jis jau turējo veikiančius negyvus mechaninius veiksnius, pildančius Jo valią, bet Jo noru buvo sutverti prakilnesnį daigtą, numaningą esybę, panašią Jam, kuri viešpatautų žemēje ir kurios ištikimumas ir teisumas butų paremta teisingo ir klaidingo, gero ir blogo įvertinimu.

     Šventas Raštas pasako mums, kad leidus blogo principui veikti tiek, kiek reikia Dievo tikslo pasiekimui, toliaus jis paliaus veikęs ant visados ir kad visi, [126] kurie po to pasiduos Jo kontrolei, paliaus gyventi ant visados. (1 Kor. 15:25, 26; Žyd. 2:14) Tik gero darymas ir gerai darantieji pasiliks gyventi ant visados.

1.  Intuition

2.  Observation

3.  Experience

4.  Information

     Tokis žinojimas priklauso tik dievinajam Jehovai, amžinam visos išminties ir teisybēs šaltiniui, kuris neapseinamai ir pačia dalykų prigimtimi, yra augštesnis už visus Jo sutvertus daigtus. Todēl, žmogaus žinojimas gero ir blogo negalējo buti nuojautinis. 

     Žmogaus žinojimas galējo atsirasti iš patēmijimo, bet tokiame atsitikime turējo buti pa­rodymas blogo ir jo sekmių, kad žmogus galētų patēmyti. Tam turētų buti leistas blogas kur-nors, tarp kokių esybių, taigi kodēl ne tarp žmonių ir ne žemēje, vietoje tarp kitų kur-nors kitur?

Although deceived,
Eve was a transgressor.

“Tą dieną, kurią valgysi nuo jo, mirte numirsi.”

     Todēl jie turējo teoretinį žinojimą apie blogą, nors jie nepatēmijo ir neprityrē jo sekmių. Tatai jie nepaisē savo Kurējo mylinčia valia ir Jo labdaringų įstatymų, ar tais pavojais, nuo kurių Jis [127] tuomi norējo juos apsaugoti. Todēl jie pasidavē pagundai, kurią Dievas išmintingai leido, savo išmintimi numatydamas jos galutinį naudingumą.

     Nedaug kas supranta aštrumą tos pagundos, kuriai musų pirmieji tēvai pasidavē, ir Dievo teisingumą, jam paskiriant tokią aštrią bausmę už tą, tarytum, tokį menką prasižengimą: tačiaus truputį pagalvojus viskas paaiškēja. Šventas Raštas prastais žodžiais papasakoja, kaip moteris, silpnesnis daigtas, tapo apgauta ir tokiu budu tapo prasižengēle. 

     Josios prityrimas ir apsipažinimas su Dievu buvo dar mažesnis, negu Adomo, nes jis buvo sutvertas pirma jos ir Dievas pirma jos sutvērimo pasakojo tiesiai jam apie bausmę už nuodēmę, o Jieva gal sužinojo tą tik nuo Adomo. 

     Kuomet ji valgē vaisius, patikējusi Šētono melagingam nupasakojimui, tai ji, matomai, nenumanē didumo to peržengimo, nors ji gal nujautē ir prisibijojo, kad čia kas nors turi buti negera. Bet, nors apgauta, ji, anot Pauliaus, prasižengē, - nors ji nebuvo taip kalta, kaip kad prasižengdama prieš didesnę šviesą.

     Matydamas nuodēmę ir bijodamas josios mirties ir netekimo jos (ir neturēdamas vilties ją atgauti, nes tokia viltis nebuvo duota), Adomas nusiminęs, nutarē negyventi be jos. Skaitydamas savo paties gyvenimą nelaimingu ir nevertu gyventi be jos draugystēs, [128]  jis savo noru ryžos pasidalinti jos neklausumo žingsniu, kad pasidalinti mirties bausme, kuri, jis gal manē, gula ant jos. 

     Abudu "peržengē", kaip parodo Apaštalas (Rom. 5:14; 1 Tim. 2:14). Bet Adomas su Jieva buvo vienas, o ne "du,"; todēl Jieva pasidalino tąją bausmę, kurią jos elgesys užtraukē ant Adomo. – Rom. 5 :12, 17-19.

God has
permitted sin,
but is not
the author of it.

     Vienok, Dievas nutarē leisti blogui įvykti, nes turēdamas vaistą parupintą paliuosavimui žmogaus nuo jo sekmių, Jis matē, kad prityrimas nuves jį prie pilno supratimo “begalinio nuodēmēs biaurumo" ir kontraste su tuo prie nepalyginamo doros vaiskumo, - šitaip pamokinant jį daugiau mylēti ir gerbti savo Kurēją, kuris yra visokio gerumo šaltiniu ir versme, ir ant visados vengti to, kas suteikē tieką nelaimēs ir vargo. 

     Šitaipos galutine sekme bus didesnē meilē Dievui ir didesnē neapykanta visam tam, kas priešinas Jo valiai, taigi bus tvirtai įsteigta amžinas teisingumas visų tų, kurie pasinaudos tuo, ko Dievas šitomis pamokomis mokina, leisdamas nuodēmei ir su ja sujungtiems blogams įsigyventi. Tačiaus tenka pastebēti didelis skirtumas tarp neužginčijamo fakto, kad Dievas yra nuodēmēs įvykintoju ir kurstytoju prie jos. 

     Šita pažiura yra piktžodiška ir priešinga faktams paduotiems Šventame Rašte. Tie, kurie ateina prie šitos paklaidos, paprastai padaro tą bebandydami surasti kitą išganymo kelią, atmesdami tą, kurį Dievas suteikē per Kristaus pasiaukavimą mus atpirkti. Jei jiems pavyksta įtikinti save ir kitus tame, kad Dievas atsako [129]  už visas nuodēmes, nedorumą ir piktadējystę*), ir kad žmogus, kaipo nekaltas įrankis Jo rankose, buvo priverstas nuodēmę daryti, tai jie duoda kelią Je teorijai, busią mums nēra reikalinga joki auka už musų nuodēmes, nei jokia pagaila, o tik vienas teisingumas.

*) Šitos teorijos palaikymui yra panaudojama du šv. Rašto tekstai (Izaj. 45:7 ir Amos 3:6), tačiaus abiejuose tekstuose su iškreipimu žodžio blogas.  Nuodēmē visuomet yra blogu, bet blogas nevisuomet buna nuodēmē. Žemēs drebējimas, gaisras, tvanas, ar maras bus nelaimēs, blogas; bet nei vienas jų nebus nuodēmē. Žodis blogas šituose tekstuose reiškia nelaimes.  Tas pats žydų kalbos žodis išverčiama žodžiu negalē Psalmēse 34:19; 107:39; Jer. 48:16; Zech. 1:15. Jis išverčiama piktas. vargas ir bēda Psalm. 27:5; 41:1; 88:3; 107:26; Jer. 51:2; Jer. raud. Giesmē 1:21.  Jis išverčiama nelaimēs, sunkenybēs ir skausmai 1 Sam. 10:19; Psal. 10:6; 94:13; 141:5; Sal. Mokytojas 7:14; Neemija 2:17.  Ir tas pats žodis labai daugelyje vietų verčiamas [130]  žodžiais nuoskauda, žala, peršulys, žeismas, kančios, susizgribimas ir liudēsys. Pas Isa. 45:7 ir Amos 3:6 Viešpats primena Izraeliui kaipo tautai apie savo sutartį su juo. - Kad jei jie klausys jo įstatymų, tai jis palaimins juos ir apsaugos nuo nelaimių, kurios ištinka pasaulį apskritai; bet jeigu jie išsižadēs jo, tai jis užleis juos nelaimēmis (blogybēmis), kad juos nubaudus. Žr. 5 Mozēs knyga 28:1-14, 15.32; 3 Mozēs knyga 26:14-16; Jozuo 23:6-11, 12.16. Tačiaus nelaimēms ant jų užējus, jie pradējo žiurēti į jas kaipo į atsitikimus, o ne kaipo į baudimą. Todēl Dievas pasiuntē jiems žinią per pranašus, primindamas jiems apie jų sutartį ir pasakydamas jiems, kad jų nelaimēs paeina nuo jo ir su jo noru juos pataisyti.  Nesąmonē yra vartoti šituos tekstus įrodymui to, kad Dievas buvo nuodēmēs įvykintoju, nes jie visai ne apie nuodēmę kalba.

     Jie sako, kad niekas negalēs priešintis Dievui, kuomet Jis panores įvesti teisumą lygiai taip, kaip niekas negalējo priešintis Jam, kuomet Jis norējo nuodēmēs ir ją leido. Bet visame šitame samprotavime žmogaus prakilniausia savybē, valios ar pasirinkimo laisvē, didžiausias dalykas jo panašumo savo Kurējui, visai nustumiama į šalį; ir teoretiniai žmogus padaroma tik mašina, kuri tik taip veikia kaip į ją yra veikiama. 

     Jei tas butų taip, tai žmogus vietoje buti žemēs viešpačiu, butų žemesniu ir už vabzdžius; nes jie be abejo turi valią, jiegą pasirinkti. Net maža skruzdytē yra gavusi valios jiegą, kurios žmogus negali sunaikinti, nors jis savo didesne jiega gali jai priešintis ir ją trukdyti.

God did not force man
to sin, but in His loving wisdom provided
a means
for his recovery.

     Tiesa, Dievas turi jiegos priversti žmogų daryti nuodēmę, ar teisumą, bet Jo Žodis pasako, kad Jis neturi tokio tikslo. Jis negalētų nuosakiai priversti žmogų nusidēti dēl tos pačios priežasties, kad Jig "negali užsiginti savęs." Tokis elgesys butų nesuderinamas su Jo teisių budu ir todēl jis yra negalimas. 

     Ir Jis jieško garbēs ir meilēs tik pas tuos, kurie garbina Jį dvasioje ir teisybēje. Šituo tikslu Dievas davē žmogui valios laisvę tokią, kokia yra pas Jį patį ir Jis nori, kad jis pasirinktų teisumą. Leidimas žmogui pasirinkti nuvedē prie nupuolimo nuo dieviškos draugystēs, malonēs  ir palaiminimų laipsnio į mirtį. Savo prityrimu nuodēmēs ir mirties žmogus praktiškai pamato, ko Dievas norējo jį teoriniai pamokinti be jo prityrimo nuodēmēs ir jos sekmių. 

     Dievo numatymas to, ką žmogus darys, nēra panaudojamą prieš jį kaipo išteisinimas už nupuldymą jo iki paprastos mašininēs esybēs: priešingai, jis yra panaudojama žmogaus naudon; nes Dievas, numatydamas tą kelią, kurį žmogus pasiskirs, davus jam laisvę pasiskirti, nekliudē jam paragauti nuodēmēs ir jos karčių sekmių­ tiriamuoju budu, bet tuojaus ēmē rupintis įmonēmis [131] jam išvaduoti nuo jo pirmutinio prasižengimo, parupindamas Atpirktoją, Didyjį Išganytoją, sugebantį, išganyti visus iki vienam, kurie grįš pas Dievą per Ji. 

     Šitam tikslui - kad žmogus galētų turēti liuosą valią ir vienok galētų pasinaudoti iš savo pirmo apsirikimo, nepaklausymo Viešpaties valios - Dievas parupino ne tik atpirkimą visiems, bet taipgi suteikē žinojimą apie tą progą, tokiu budu pasiulytos sutaikos su Juo bus savo laiku apreikštos visiems. – 1 Tim. 2:3-6.

     Dievas gali palaikyti gyvastį taip ilgai, kaip Jam patinka, nežiurint pragaištingos veikiančiojo blogo jiegos; bet butų negalimu daiktu Dievui palaikyti tokią gyvastį amžinai lygiai taip pat, kaip yra negalimu daiktu Dievui meluoti. 

     Vadinas, tas yra moraliniai negalima. Tokis gyvenimas galētų buti tik vis didesniu nelaimingumo šaltiniu sau ir kitiems; todēl Dievas yra per daug geras, kad palaikyti esimą tokį bevertį ir kenksmingą sau ir kitiems, o jam palaikančiąją jiegą atēmus, sunaikinimas, prigimtoji blogo sekmē turi pasekti. Gyvastis yra malonē, Dievo dovana ir ji pasiliks per amžius tik pas klausiuosius.

     Dabartinis gyvenimas, kuris nuo lopšio iki kapo yra  tik mirimo aiga, nežiurint visų jo blogumų ir apsivylimų, yra [132] dovana, malonē, net jei ir nebutų gyvenimo anapusy. Didelē didžiuma taip juomi brangina, kad išimtys (nusižudymai) palyginti yra keli; ir juos musų teisingumo teismai vienval pripažįsta esant sutrikusiais protu, nes kitaip neatskirtų savęs nuo dabartinių palaiminimų. Be to, tobulo žmogaus, Adomo elgesys parodo mums, koks butų jo vaikų elgesys tolygiose apystovose.

"Every good gift and every perfect gift is from above, and cometh down from the Father of Lights, with whom is no variableness, neither shadow
of turning."
James 1:17

The doctrine of Eternal torture
is NOT:
1. Scriptural
2. Consistent with God’s character
3. Part of
God’s plan

     Adomui buvo duota pilnas šito palaiminimo saikas, bet jis prasergēta, kad iš jo bus atimta šita "dovana," jei jis neklausys Dievo – "Tą dieną, kurią valgysi nuo jo, mirte numirsi." Jis nieko nežinojo apie gyvenimą kančiose, kaipo bausmę už nuodēmę. Amžinas gyvenimas niekur nēra prižadētas kam nors kitam, o ne klausiesiems. Gyvenimas yra Dievo dovana, o mirtis priešinga gyvenimui, yra Jo skiriamoji bausmē.

     Apie amžinas kančias nēra niekur minēta  Šventame Rašte Senojo Įstatymo ir tik keli pareiškimai – Naująjame Įstatyme, kurie klaidingai yra aiškinama, busią to yra mokinama; ir juos mes randame arba tarp Apreiškimo simbolizmų, arba tarp prilyginimų ir tamsių musų Viešpaties pasakymų, kurie nebuvo suprasti žmonių juos girdējusių (Luk. 8 :10), ir kurie net šiandien yra nedaug suprantami. *)

 "Nuodēmēs atlyginimu yra mirtis." (Rom. 6:23) 

"Siela, kuri nusideda, turi mirti." - Ezek. 18:4.

*) Už dešimts centų mes prisiųsime knygutę, kurioje išaiškinta kiekvienas Švento Rašto tarpas, kur žodis "pragaras" atsitinka.

     Bet ką jie pasakys, jei dabar – bus įrodyta, kad pasaulio proga ir gyvenimo tyrimas bus daug patogesni, negu buvo Adomui; ir taipgi delto, kad Dievas priēmē šitą planą, leisdamas Adomo bausmei pereiti ant jo padermēs prigimtu budu? Mes manome, kad taip yra ir stengsimēs tą įrodyti.

     Šitaip žiurint, Jezaus, nesuteptojo, nenusidējusio mirtis buvo pilnu atlyginimu Dievui už Adomo nuodēmę. Kadangi vienam žmogui nusidējus, visi per jį pasidalino jo prakeiksmu, jo bausme, tai Jezus, atmokēdamas to nusidējēlio bausmę, atpirko ne tik Adomą, o ir visus jo ainius – visus žmones – kurie per paveldējimą apturējo jo silpnybes ir nuodēmes ir bausmę už jas – mirtį.

     Pilnai atpirkęs Adomo ir jo padermēs gyvastis, Kristus teikiasi priimti kaipo savo seklą, savo vaikus, visą Adomo padermę, kurie priims Jo Naujos Sandaros išlygas ir tikējimu bei klausumu pareis į Dievo šeimyną ir apturēs amžiną gyvenimą. [134] 

     Tokiu budu Atpirkējas "ir matys savo sēklą [tieką Adomo sēklos, kiek jos priims Jojo išlygas] ir prailgins savo dienas [prisikēlimu į augštesnį, negu žmogaus lygį, suteiktą Jam Tēvo už Jo klausybę]" ir vis nepaprasčiausiu budu; - paaukojimu gyvasties ir ainijos. Ir taip yra parašyta: "Kaip Adome visi numiršta, taip Kristuje visi turi buti padaryti gyvais." – Pataisytas vertimas, 1 Kor. 15:22.

"All that are in their graves...
shall come forth."

    Tie, kurie neturi pilno žinojimo ir per tikējimą nesigēri šita Dievo malone (o tokių yra didelē daugybē, tarp kurių yra vaikai ir stabmeldžiai), tikrai apturēs šitas privilegijas ateinančioj gadynēj, ar "busimam pasauly," patvarkyme, ar gadynēj sekančioj po šitos. Šituo tikslu,  “visi, kurie yra kapuose... išeis." Kiekvienas (šitoj, ar sekančioj gadynēj) pilnai supratęs atpirkimo kainą užmokēta musų Viešpaties Jezaus, ir savo sekamas privilegijas, yra skaitomas tiriamu taip kaip buvo tiriamas Adomas; ir paklusnumas suteikia amžiną gyvenimą, o neklausymas amžiną mirtį – "antrąją mirtį". 

    Tačiaus tobulas klausimas be tobulo sugebumo jį perduoti nēra reikalaujamas nei iš vieno. Malonēs Sandoros metu Bažnyčios nariai Evangelijos gadynēje turējo Kristaus teisumą jų apturētą iš tikējimo, atsvērusio jų neišvengiamus trukumus, paeinančius iš kuno silpnybių. Dieviškoji Malonē taipgi veiks Tukstantmečio gadynēje del visų pasaulyje, "kurie jos norēs." 

    Absoliutus moralinis tobulumas nebus pasiektas tol, kol fizinis tobulumas nebus pasiektas (kas bus privilegija visų [135] prieš Tukstantmečiui pasibaigiant). Šitas naujas tyrimas, atpirkimo ir Naujos Sandoros sekmē skirsis nuo tyrimo Rojuje tuomi, kad jame kiekvieno darbai palies tik jo paties ateitį.

"If in this life only we have hope in Christ, 
we are of all men most miserable.

"But now is Christ risen from the dead, 
and become the firstfruits of them that slept.

"For since by man came death, 
by man came also the resurrection of the dead.

"For as in Adam all die, 
even so in Christ shall all be made alive."
I Corinthians 15:19-22 

First Individual Opportunity

"Good tidings
of great joy
which shall be
unto all people."

    Prie šito pirmapradinio tyrimo  “pasmerkimas buvo išduotas visiems žmonēms;" o Dievo planu buvo, kad per Kristaus atpirkimo pasiaukojimą Adomas ir visi, kurie per jo paklaidą prarado gyvenimą ir gavo pritirti nepaprastą nuodēmēs biaurumą, ir gavo pažinti sunkumą bausmēs už nuodēmę, gautų progą sugrįžti prie Dievo per tikējimą į Atpirkēją. 

    Jei kam patinka vadinti tas "antrąja proga ", tegul ją taip vadina: Adomui ji tikrai yra antra proga ir bent šita prasme ji yra tuomi visai atpirktai žmonijai, bet jo ainiams, kurie gimdami buvo jau pasmerkti mirčiai, individiniai yra pirmutinē proga. 

    Vadinkime ją kaip sau norime, faktai yra tie patys; pav.: Visi tapo pasmerkti mirčiai del Adomo neklausumo ir visi (Tukstantmečio gadynej) turēs pilną progą laimēti amžiną gyvenimą prie patogių Naujosios Sandoros išlygų. 

    Anot angeų pasakymo, tas yra “Linksma didžiojo džiaugsmo žina, kuri turi buti visiems žmonēms." Ir, kaip apaštalas pasakē, šita Dievo malonē – kad musų Viešpats Jezus "atidavē save atpirkimui visų," – turi buti "paliudyta" visiems "atatinkamu laiku". (Rom. 5 :17-19; 1 Tim. 2 :4-6). 

    Žmonēs, ne Dievas, šitą progą gyvenimui pasiekti susiaurino iki Evangelijos skelbimo gadynēs. Dievas, priešingai, sako mums, kad Evangelijos skelbimo gadynē yra tik Bažnyčios, karalinēs kunigijos pasiskyrimui, per kurią, pasekamąją gadynę, visi kiti privalo įgyti tikrą pažinojimą teisybēs [136]  ir gauti pilną progą laimēti amžiną gyvenimą prie Naujosios Sandoros.

If given an individual chance,
how many would have been found worthy
of life?

    Jei blogas turi buti leidžiamas del žmogaus liuosos moralinēs veikmēs, tai kodēl jo išnaikinimas daroma tokiu savotų ir aplinkiniu budu? 

    Kam reikia leisti tiekai kančių rastis ir joms liesti daugumą tų, kurie galų gale apturi gyvenimo dovaną kaipo klausus Dievo vaikai?

     O! tai va kame susikaupia šitos tēmos svarba. Jei Dievas butų leidęs kitaip musų padermei platintis, taip kad vaikai nepaveldētų tēvų nuodēmių sekmių – silpnybių, protinių, moralinių ir fizinių – ir kad Kurējas butų taip patvarkęs, kad visi turētų patogią rojišką sąlygą jų ištyrimui ir kad tik nusidējēliai butų smerkiami ir "atskiriami," tai kiek jų galima butų atrasti vertais ir kiek nevertais gyvenimo prie visų tų patogių sąlygų?

     Jei vieną Adomo pavyzdį paimsime kaipo kriteriją (o jis tikrai kiekvienu žvilgsniu buvo tobulos žmonijos pavyzdys), tai išvada bus toki, kad nei vienas nebutų atrastas pilnai klausus ir vertas; nes nei vienas neturētų to aiškaus pažinojimo Dievo ir prityrimo su juo, kuris išvystytų juose pilną užsitikējimą Jo dēsniais, jų asmeninio sprendimo anapusy. 

    Mus užtikrina, kad Kristui leido pilnai tikēti ir klausyti Jo pažinojimas Tēvo. (Izaj 53:11) Bet sakysime, kad ketvirta dalis laimēs gyvenimą; arba net daugiau, sakysime, kad pusē bus atrasta vertais, o antroji pusē turēs kentēti bausmę už nuodēmę, - mirtį. Kas tad? 

    Sakysime, kad antroji pusē, klausieji, nei nuodēmēs prityrē, nei matē ją: [137] ar pas juos nepasiliktų amžinai noras patirti uždraustus daiktus, nuo kurių juos sulaikē tik Dievo ir bausmēs baimē? 

    Jų tarnavimas nebutų toks širdingas, nors jie pažintų gerą ir blogą; ir todēl numanytų apie Kurējo labdaringus užmanymus padaryti tokius įstatymus, kurie valdytų jį patį ir jo sutvērimus.

    Bet net jei tokis planas butų tiek pat geras savo sekmēmis, kaip ir tas, kurį Dievas yra priēmęs, tai butų pasipriešinimu jam.

     Dievas tokiu budu aprēžia blogą, kurį Jis leidžia, nustatydamas, kad tukstantmetinis Kristaus viešpatavimas turi pilnai išnaikinti blogą ir liuosa valia blogą darančius ir įkurti teisiųjų amžinybę, paremtą tobulų esybių pilnu žinojimu ir tobulu liuosos valios klausimu.

2. Would not permit selection of "the body"

     Bet jei pirmas tyrimas butų buvęs individinis ir jei pusē [138] padermēs butų nusidējusi, tai butų buvęs reikalingas atpirkējo pasiaukojimas kiekvienam pasmerktam individui. Viena neprarandama gyvastis galētų atpirkti tik vieną prarandamą gyvastį, bet ne daugiau. 

     Vienas tobulas žmogus,  “žmogus Kristus Jezus," kuris atperka nupuolusį Adomą (ir musų nuostolius per jį), nebutų galējęs duoti "atpirkimą [atatinkamą kainą] už visus" prie kitokių apystovų kaip tos, kurias Dievas paskyrē.

    Jei sakytume, kad visas žmonių esybių skaičius nuo Adomo laiko yra šimtas bilijonų ir kad tik pusē jų yra nusidējusių, tai visoms penkioms dešimtims bilijonų prasižengēlių (atatinkama kaina) reikētų penkioms dešimtims bilijonų klausiųjų, tobulųjų numirti; taigi šituo planu mirtis taipgi pereitų ant visų. Ir tokis planas duotų nemažiau kančių, kaip dabartinis.

     Todēl, jei pas šituos tobulus žmones butų pareikalauta, kad jie butų atparkais nupuolusiems, tai Dievo planu butų, kaip su musų Viešpačiu Jezumi yra, paskirti tam tikrą atlyginimą kad jie del džiaugsmo paskirto jiems, galētų kęsti savo brolių bausmę. 

     Ir jei tas pats atlyginimas butų duodamas jiems, kuris buvo duotas musų Viešpačiui Jezui, vadinas, jei butų pasiulyta jiems priimti naują, dievišką prigimtį ir buti iškeltais augščiau angelų ir kunigaikščių bei galybių ir kiekvieno vardo, kuris yra paminētas – iki Jehovos [139] (Efez. 1 :20, 21), tąsyk dieviškame lygy butų baisiai didelis skaičius, ko Dievo išmintis matomai nepriēmē. 

     Toliaus, šitie penkiosdešimts bilijonų, prie tokių apystovų, visi butų lygųs ir nei vieno tarp jų nebutų vado, ar galvos, gi Dievo priimtasis planas reikalauja tik vieno Atpirkējo, vieno augštai iškelto iki dieviškosios prigimties, o paskui eina "mažas burelis" tų, kuriuos Jis atpirko ir kurie "eina Jo pēdomis" per kančias ir išsižadējimą savęs, dalindamiesi Jo vardu, Jo garbe, Jo šlove ir Jo prigimčia, taip kaip pati dalinasi su vyru.

     Blogas bus išnaikintas ant visados, kuomet Dievo tikslas jį leisti bus atsiektas ir kuomet atpirkimo vaisiai tiek prasiplēs, kiek yra prasiplētus bausmē už nuodēmę. Tačiaus negalima  atatinkamai įvertinti šito Dievo plano etapo (išvaizdos) be pilno pažinojimo nuodēmēs biaurumo, jos bausmēs prigimties - mirties, musų Viešpaties Jezaus duoto atpirkimo svarbos ir vertēs ir be pozitingo ir pilno atsteigimo vieneto į patinkamas sąlygas, į tas sąlygas, kuriose jis turēs pilną ir pakankamą ištyrimą pirma paskaitymo jo vertu atlyginimo (amžino gyvenimo), arba bausmēs (amžinos mirties).

as shown in the ransom.

     Jie pamatys meilę, kuri suteikē šitą prakilnų pasiaukojimą ir kuri augštai iškēlē Atpirkēją, po Dievo paties dešinēs, duodant Jam galybę ir galę atsteigti gyveniman tuos, kuriuos Jis atpirko savo brangiausiu krauju. Jie taipgi pamatys galybę ir išmintį, kurios sugebējo patiekti garbingą likimą savo sutvērimams ir tuomi pergalēti kiekvieną priešingą įtaką taip, kad jas padaryti noriais ar nenoriais veikējais pažangos ir galutinio Jo didžiųjų patvarkymų užbaigimo labui. 

     Jei blogas nebutų buvęs leistas ir tokiu budu pergalētas dieviškosios apveizdos, tai mes nematome, kaip šitos sekmēs butų galima atsiekti. Tokiu budu blogo leidimas tam laikui tarpe žmonių parodo tolimačią išmintį, kuri suprato visas pripuolamas apystovas, patiekē vaistą ir pažymējo galutinę išeigą savo galybe ir malone.

"Mylēsi savo Viešpatį Dievą savo visa širdžia, [141]  savo visa siela, savo visa jiega ir savo visu protu, o artimą savo kaip pats save." (Luk. 10:27) 

     Galų gale, kuomet Dievo tikslai bus pasiekti, dieviškojo budo garbē bus aiški visiems protingiems sutvērimams ir visi pamatys, kad blogo leidimas buvo išmintingu dalyku dieviškąjame plane. Kol kas tas galima matyti tik tikējimo akimis žiurint tolyn per Dievo Žodį į daiktus pasakytus visų sventųjų pranašų nuo pasaulio pradžios – į visų daiktų atsteigimą.

Išganymas! koks dżiaugsmas tas,
Kokios żinios visiems!
Išgelbējimą svietas ras,
Is Dievo malonēs. 

Išganymas! skleisk żinią tą,
Ant visos żemēs tu!
Pakelk pergalingą balsą,
Giedok puikių giesmių. 

Išganymas! Ak, garbingas,
Tau Jame gyvata –
Gyvenimas tau amżinas,
Linksmybē amżina. 

Išganymą! jųs šventieji,
Tikējime turit;
Żadējime jųs stipresni,
Jo valią pildykit. 

Išganymas! darbas šventas,
Su Kristum būsit jųs –
Visai żmonijai bus duotas,
Palaiminste visus. 

Išganymas! Dieve, Tēve,
Ir šventasis Sūnau!
Jo planą puikų turime,
Uż tai bus garbē tau. 

Išganymas! tema garbi,
Dżiaugsmas apims visus!
Kad Jo stebuklai matomi,
Visi Jam garbę duos.