Studijavimas 3

Žvilgsnis Į Bibliją, Kaipo Į Dieviškąjį Apreiškimą Proto Šviesoje

Biblijos Tvirtinimai ir Paviršutinis Jos Patikētinumo Įrodymas. – Jos Senoviškuimas ir Užlaikymas. – Jos Moralē Įtaka. – Rašytojų Tikslai. – Abelnasai Raštų Pobudis. – Mozēs Knygos. – Mozēs Įstatymai. – Mozēs Įkurtosios Valdžios Ypatingumai. – Ji Nebuvo Kunigiškos Valdžios Systema. – Nurodymai Svietiškiems Valdovams. – Turtingojo ir Beturčio Lygybē Prieš Įstatymus. – Apsaugos Prieš Užgrobimą Žmonių Teisių. – Kunigija Nebuvo Išskiriamąja Klase, Kaip Ji Buvo Užlaikoma ir t. t. – Svetimžemių, Našlių, Pranašų ir Naujojo Testamento Rašytojų? – Stebuklai Nēra Nepatikētinumu. – Logišos Išvados.

A reasonable, thinking mind will examine God’s Word

     Šią didžiąją senaknygę nors be blogų tikslų, bet per apsirikimą klaidingai aiškino jos rēmējai, kurių daugelis net savo gyvybę už ją padējo; o vienok jie jai daug daugiau pakenkē, negu jos priešai, nes tvirtino, jog jų senai gerbiami ir jiems po jų tēvų tradiciniai tekusieji klaidingi samprotavimai apie teisybę yra paremti ant Biblijos. 

     Jeigu toki asmens pabustų ir peržiurētų išnaujo tą knygą, tai tuomi pat ištrenktų ginklą iš savo priešu rankų!

Gutenberg Bible,
printed 1452-1455 in Mainz, Germany, by Johannes Gutenberg

The Bible has been miraculously preserved

The Tyndale Bible

     Biblija sakosi esanti tokiu Dievo apreiškimu ir ji, mums rodosi, turi užtektinai svarbių paviršutinių įrodymų, kad tas tikrai taip ir yra, todēl mes drąsiai galime stvertis nuodugnesnio jos tyrinējimo, kad suradus pilnesnio ir aiškesnio įrodymo, jog ji tikrai yra Dievo Žodžiu.

     Biblija yra seniausia iš esančių knygų skaičiaus: ji pergyveno trisdešimties šimtmečių audras. Žmonēs visokiais budais stengēsi nušluoti ją nuo žemēs paviršiaus: jie ją laikē paslēpę, degino, net baudē mirčia tuos, kurie ją pas save laikē; darē didžiausius persekiojimus tiems, kurie jos mokslui tikējo. 

     Vienok knyga išliko iki šiol. Šiandien, kuomet jos priešu daugybē miega mirties miegu, kuomet šimtai knygų prirašytų dēlei jos išpeikimo bei atmetimo, senai jau yra užmirštyje, Biblija surado kelią į kiekvieną ant šios žemēs tautą ir į kiekvieną kalbą, nes yra išleista suvirš du šimtu jos, vertimų.

     Patsai faktas, kad šioji knyga išsilaikē per tiek daug šimtmečių, neatsižvelgiant į tokius nesvietiškus bandymus ją sunaikyti, yra tvirtu įrodymo, kad Didžioji Esybē, kuri sakosi esanti jos, autoriumi, yra ir jos Užlaikytoju.

Qumran Caves

Dead Sea Scrolls

    Dating from 100 B.C. to 100 A.D., the Dead Sea Scrolls were preserved in clay urns in the Qumran caves until their discovery in 1948. 
   Every book in the Old Testament, except Esther, is represented.

St. Catherine's Monastery

Sinaitic Manuscript

    Priceless parchments of the Sinaitic Manuscript, 4^th c. A.D., were preserved within the walls of St. Catherine’s Monastery in the heart of Sinai.  Discovered in 1859 A.D. by Count Tischendorf, the Codex Sinaiticus contains the New Testament and parts of the Old Testament.

The Geneva Bible

     Biblija nēra tai knyga vien pasiskaitymui: ji yra knyga, kurią reikia atydžiai ir protingai studijuoti, nes Dievo mintys yra augštesnēs už musų mintis, o Jo keliai yra augštesni už musų kelius. Ir jei mes norime suprasti Amžinojo Dievo planą ir mintis, mes privalome sukuopti visas savo pajiegas tam svarbiam darbui, nes didžiausi teisybēs turtai nevisuomet guli paviršiuje.

The Bible points and refers to one prominent character:
Jesus of Nazareth.

     Kad šisai Jezus buvo nukryžiavotas todēl, kad pasipriešino žydams ir jų kunigijai –– yra taipgi faktu, kurį patvirtina istorija, nekalbant jau apie Naujojo Testamento rašytojų įrodymus. Naujojo Testamento rašytojai (išskiriant Paulių ir Luką) buvo to Jezaus iš Nazareto asmeniškais draugais ir mokiniais, ir Jo mokslus raštuose išdēstē.

  
Pool of Siloam
Jesus healed a blind man at the Pool of Siloam John 9:11.

     The pool is one of the few undisputed localities in ancient Jerusalem. Waters from the Spring Gihon flow into the Pool of Siloam through a tunnel which was engineered by King Hezekiah in 715 BCE. Hezekiah's 1750 foot tunnel can still be traversed by foot today.

Golgotha
“And he bearing his cross went forth into a place called the place of a skull, which is called in the Hebrew Golgotha.”
John 19:17

Garden Tomb
“Now in the place where he was crucified there was a garden; and in the garden a new sepulchre...” John 19:41

The disciples were committed to an unpopular cause.

     O globodami Jo darbus ir skleisdami Jo mokslą tie vyrai statē save į pavojų buti persekiojamais, niekinamais ir varginamais; jie statē į pavojų net savo gyvybę, ir kai kurie jų buvo net užkankinti. Sakysime, kad Jezus, gyvendamas, ir buvo ižymiu asmeniu kaip savo gyvenimu, taip ir mokinimu, vienok kokius tikslus tie vyrai galējo [42] turēti skleisdami Jo darbus jam numirus, ypač dar numirus tokia negarbinga mirčia? 

     O jeigu mes daleisime, kad tie rašytojai tik patys sugalvojo savo papasakojimus ir kad Jezus buvo vien tik jų išmislytas didvyris, tai kaip butų kvaila manyti, kad pilno proto žmogus, parašes jog Jezus buvo Dievo Sunumi, jog buvo viršgamtiškai pradētu, jog turējo viršgamtišką galę raupuotus išgydyti, aklai gimusiems suteikti regējimą, kurtiems gražinti girdējimą ir net numirēlius atgaivinti, – kaip, sakome, nesąmoninga butų manyti, kad jie nugalvoję tokią istoriją užbaigtu ją tuomi, kad mažas Jo priešu burelis nužudē Jį, kaipo prasikaltēlį, kuomet Jo draugai ir mokiniai, o jų tarpe ir patys rašytojai, užmiršo Jį ir pabēgo nuo Jo svarbiausiame momente?

What motivated the writers of Scripture?

Jeremiah

     Kohi tikslai butų juos vedę taip daryti? Ar jie galējo iš to tikētis turtų, garsaus vardo, galingumo, ar kitokių žemiškų atlyginimų? Jezaus draugų skurdas ir net jų pačių Mokytojaus nepopuliariškumas tarp didžiųjų Judējos religionistų atmeta tokią mintį. 

     Patsai faktas, kad Jis mirē kaipo piktadarys ir ramybēs ardytojas, neišsidirbęs sau net gero vardo, visiškai negalējo teikti vilties tiems, kurie mēgintų palaikyti Jo mokslą, kad susilauks už tą garsaus vardo, ar kitokių žemiškų gerybių. 

     Priešingai, jei tokis butų buvęs Jezaus mokslo skelbējų tikslas, tai ar nebutų jie kogreičiausiai jį pametę matydami, kad už jį laukia juos pažeminimai, persekiojimai, kalējimai, plakimai ir net mirtis? 

     Jau patsai protas aiškiai sako, kad žmonēs, kurie paaukojo savo namus, reputaciją, garbę ir gyvybę; kurie gyveno ne dēlei laikinojo atlyginimo, bet kurių svar –– [43] biausiu tikslu buvo pakelti kiekvieną žmogų, ir ku­rie skiepijo augšciausios rušies doras, –– tie žmonēs ne vien turējo tikslus, bet tie jų tikslai buvo tyriausios ir augšciausios rušies. 

     Protas taipgi sako, kad mokslas tų žmonių, kurie veikē vien tyrais ir gerais tikslais, yra dešimtį kartų svarbesniu už paprastųjų rašytojų mokslą. Nebuvo taipgi tie žmonēs fanatikais: jie buvo tyro ir tvirto proto vyrais ir kiekviename atsitikime jie parodē savo aiškų tikējimą ir viltį; jie iki pabaigos buvo ištikimais savo įsitikinimams.

The Biblical writers were honest and faithful to the Lord.

     Tas turi nustebinti tuos, kurie mano, jog Biblija yra tai tyčiomis padirbta istorija sukēlimui žmonēse pagarbos link religijos systemos. O čia išstatomasai pirmyn teisingumas rodo, jog Biblija yra teisinga.

      Apgavikai, norēdami parodyti žmogų dideliu, o ypač tokį žmogų, kurio raštai norima parodyti esančiais Dievo įkvēptais, be abejo butų nupieše tokio žmogaus pobudį nekaltu ir prakilniu iki paskiausio laipsnio. Taigi faktas, kad tokios taktikos Biblijoje neprisilaikyta ir yra rimtu įrodymu, jog ji nebuvo suklastuota apgaudinējimo tikslams.

Examine the character of the writings

The writers were acquainted first hand with the facts

     Pirmosios Naujojo Testamento penkios knygos [44] ir keletas Senojo Testamento knygų yra vien apipasakojimai, arba istorijos apie tuos įvykius, koki buvo rašytojams žinomi ir jų pobudžiu patvirtinti.

      Kiekvienam aiškiai matoma, kad čia nereikējo turēti specialio įkvēpimo paprastuoju budu rašant teisybę apie tuos dalykus, apie kuriuos jie pilnai ir aiškiai viską žinojo. 

     Bet kadangi Dievas norējo daryti žmonēms apreiškimus, tai šiose istorijose apipasakojimai apie einamuosius atsitikimus turi panašumo į tuos apreiškimus, kas duoda tvirtos priežasties manyti, jog Dievas taip sutvarkē, kad teisingasai rašytojas, kurį Jis šiam darbui išrinko, butų apsipažinęs su reikalingiausiais įvykiais. 

     Šių istoriškųjų Biblijos dalių teisingumas beveik visiškai remiasi ant tu rašytojų pobudžių ir tikslų. Dievo žmonēs melagysčių nepasakos, kaip ir tyras šaltinis neduos sudrumsto vandenio. Šių raštų abelnas turinys prašalina visokią, nuožvalgą, buk jų autoriai norējo pasakyt ar padaryt ką, nors negero, idant iš to išeitų gerovē.

     Yra žinoma, kad žydų Šventraštyje telpa kaip istorija, taip ir įstatymai bei pranašystēs, ir kad jų istorijos, genealogijos ir tt., ypač smulkmeniškai išdēstytos, nes buvo tikimąsi, kad Mesija ateis vien iš parinktosios Abraomo padermēs. Tos priežasties dēlei mes matome šio dvidešimtojo amžiaus šviesoje kai kuriuos tos istorijos įvykius gana nemandagiai užrašytus. 

     Pavyzdin, aiškus užrašas apie Moabitų ir Ammonitų tautų atsiradimą bei jų giminingumą, Abraomui ir Izraelitams, buvo, matomai, istoriko nuomone, pilnu jų atsiradimo apipasakojimu. (1 Moz. 19:36-38.) 

     Taip pat labai smulkmeniškas [45] aprašymas paduodamas apie Judos vaikus, iš kurių paējo karalius Dovidas ir iš kurio išvedama Jezaus motinos Marijos, o taipgi ir Jos vyro Juozapo paējimas (Luk. 3:23, 31, 33, 34; Mat. 1:2-16), siekiantis atgal net Abraomą. 

     Tokio padermēs įrodymo reikalingumas buvo labai svarbus, nes iš šios giminēs (1 Moz. 49:10) turējo ateiti Izraelių valdantysis Karalius, jis gi pažadētasai Mesija. Todēl tai kituose atsitikimuose tokių smulkmenų nēra paduodama. (1 Moz. 38).

We find a reason for details

     Niekas negali tyra sąžine pasakyti, kad Biblija kame nors paremia nepadorumą. Taipgi reikia žinoti, kad tie patys įvykiai gali buti atpasakoti kitose kalbose daug mandagiau, bet kadangi Biblijos vertējai buvo perdaug sąžiningais, ir tai visai teisingai, kad kame nors neatsitolinti nuo užrašytosios minties, ir kad jie gyveno tais laikais, kuomet nebuvo tiek daug paisoma apie parinkimą gražių sakinių, kaip kad musų laikuose yra; o tą patį galima pasakyti ir apie senuosius Biblijos laikus ir apie tų laikų išsireiškimo budus, todel ir randame įvykius užrašytus tokioj formoje, kokia mums išrodo nemandagi. 

     Vienok Naujame Testamente nei didžiausis priekabių jieškotojis nesuras panašių išsireiškimų.

Moses Leading Israel Out of Egypt

MOZĒS KNYGOS IR JOSE PASKELBTIEJI ĮSTATYMAI.

     Pirmosios penkios Biblijos knygos yra paprastai vadinamos Penkiomis Mozēs Knygomis, nors jo vardo, kaipo autoriaus, jose niekur neminima. Kad [46] tos knygos buvo ar tai paties Mozēs, ar sulyg jo paliepimo parašytos, nēra reikalo abejoti; o jo mirties ir palaidojimo apipasakojimas buvo jo sekretoriaus pridurtas. 

     Ir nors nēra jose aiškiai pasakyta, kad jas paraše Mozē, vienok tas dar neirodo, kad ne jo jos parašytos; juk jei kas kitas tąsias knygas butų parašes, kad apgauti ir suvilioti skaitytojus, tai, be abejo, butų paminējęs, jog jas paraše didysai Izraeliaus vadas ir valstybininkas, nes tokiu pasakymu butų sudrutinęs savo viliugystę. (Žiur. 5 Moz. 31:9-27.) 

     Vieną dalyką mes žinome tikrai, kad Mozē išvedē žydų tautą iš Egipto. Jis suorganizavo žydus į tautą sulyg tose knygose surašytų įstatymų, ir žydų tauta liuosu noru per tris tukstančius metų laiko tas knygas už Mozēs dovaną ir taip šventai jas saugoja, kad anei mažiausia atmaina ar pataisa nēra leistina jose daryti. Tas užtikrina, kad jų turinys yra teisingas.

"He stretcheth out the north over the empty place, and hangeth the earth upon nothing."
Job 26:7

     Kaip tik skirtinga yra Pirmoji Mozēs Knyga: ji pradeda protinguoju daleidimu, kad Dievas Tvērējas, toji Pirmoji Išmintinga Priežastis jau buvo nuo amžių. Joje nerašoma apie Dievo pradžią, bet apie Jo darbų pradžią systematinēje ir tvarkioje eisenoje: “Pradžioje Dievas sutvērē daugų ir žemę.” 

     Paskui, neįsigilinant į žemēs atsiradimo smulkmenas, pasakojama apie šešias dienas (epokas), kurių laiku toji žemē buvo prirengta žmogui. Toji pažvalga pasitvirtino surinktoje per keturis [47] tukstančius metų mokslo šviesoje. 

     Todēl daug protingiau yra tikēti, jog tosios knygos autorius Mozē buvo Dievo įkvēptu, negu manyti, kad vieno žmogaus protas buvo didesniu už visų kitų žmonių pastangas ir tyrinējimus per tris tukstančius metų, remiamus naujaisiais išradimais ir pinigų milijonais.

The Mosaic Law was unequaled.
Today we base our laws on the Law of Moses

     Paskui pažiurēkime į tvarką, tuose raštuose išdēstytų įstatymų. Tikrai joki įstatymai negali su jais susilyginti taip jų laikų, kaip ir šiame dvidešimtame šimtmetyje. O šio šimtmečio įstatymai yra pamatuojami ant padētojo Mozēs įstatymais pa­mato ir tvarkomi abelnai žmonių, kurie pripažino, kad Mozēs įstatymai turi dievišką, pradžią.

     Dešimtis Dievo Prisakymų yra trump a visų įstatymų sątrauka. Šie Prisakymai taip gražiai apglobia ir apeigų ir doros įstatymus, kad turi nustebinti kiekvieną tyrinētojį; ir jei jie nebutų buvę žinomi ankšciau, ir butų dabar surasti Graikijos, Romos ar Babylonijos (tai tautos, kurios iškilo ir griuvo daug vēliau po tų įstatymų davimo) griuvēsiuose, ar likučiuose, tai butų laikomi stebētiniausiu, jei jau ne viršgamtišku daigtu. 

     Bet jų pažini­mas ir nuolatus vartojimas šiek tiek sumažino susidomējimą jaisiais, taip kad jų svarba darosi žmonēms (išskiriant tik keletą) beveik neįmatoma. Tiesa, tie Prisakymai nemokina apie Kristų; bet jie buvo duoti ne krikšcionims, tik žydams ir tai ne mokinti juos tikējimo į atpirkimą, bet kad įtikinti juos, jog yra nuodēmēs stovyje ir reikalingi atpirkimo. 

     Ir tų Prisakymų svarbą Šviesusis Krikšcionybēs Įsteigējas aiškiai pabrieže šiais žodžiais: 

“Mylēsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visa savo minčia ir visa savo pajiega,” o taipgi 

“Mylēsi savo artymą, kaipo patį save.” –– (Mork. 12:30, 31.)

The Israelites lived under the government of God

The Levitical Priesthood

     Žydų stoveinēs viduryje parengtoje Šventinyčioje buvo “Švenčiausioji” vieta reiškianti Jehovos, kaipo jų karaliaus, buveinę, kuomet viršgamtiškais budais jie gaudavo nurodymų, kaip atinkamai tvarkyti tautos reikalus.

The Tabernacle, in the center of the Camp, had a manifestation of God’s presence in its Most Holy apartment.

Ark of Covenant in the Most Holy

      Buvo įsteigta kunigija, išimtinai prižiurēti šventinyčią, ir tik vien per kunigiją, buvo galima su Dievu susižinoti ir prie Jo prieiti. Kalbant apie tą, gali ateiti pirmiausia mintis tokia: 

The privileges of the priests were limited

Priest in
Most Holy

“Štai va kaip sutvarkyta jų organizacija! Pas juos, kaip ir pas kitas tautas, kunigai valdē žmones panaudodami jų lengvatikystę ir baimingumą, sau garbēs ir pelno įgijimui.” 

     Bet palaukite, mielieji, nesiskubinkite daryti neprielankių išvadų. Turint geros progos ištyrti ši dalyką faktais, nēra reikalo staiga šokti į išvadas be faktų. 

     Yra daug priešingų tokioms išvadoms įrodymų. Kunigų teisēs ir privilegijos buvo aprubežiuotos; jie neturējo jokios pasaulinēs valdžios ir jiems nebuvo duota jokių progų panaudoti savo tarnybą žmonių sąžinēs ir teisių išnaudojimui. O tokia tvarka buvo nustatyta paties Mozēs, kuris irgi buvo kunigijos nariu.

A theocratic government was established

Moses

Elders of Israel

     Tuomi tai laiku ir tapo įsteigta pasaulinē valdžia, kuri ištikrųjų buvo demokratija. Bet čia prašome nesuklysti supratime: Netikinciųjų žvilgsniu butų skaitoma Izraeliaus valdžia [49] kaipo demokratinē, kuomet ji pati apie save sako buvusi teokratinē, tai yra Dievo valdžia; mat Dievo duotieji per Mozę įstatymai buvo nekeičiami: nei prie jų pridēti, nei iš jų atimti nieko nebuvo galima. Taigi matome, kad Izraelitų valdžia buvo skirtinga nuo visų pirmesniųjų ir vēlesniųjų pasaulinių valdžių.

“Ir tarē Viešpats Mozei: Surink man septyniasdešimtis vyrų iš Izraeliaus seniunų, kuriuos žinai esant žmonių vyresniaisiais ir valdininkais, ir atvesk juos į susirinkimą šventinyčioje, kad jie stovētų ten drauge su tavim. 

“O aš ateisiu ir kalbēsiu ten su tavim, ir paimsiu tavo dvasēs, kuri yra ant tavęs, ir uždēsiu ant jų, kad jie drauge su tavimi nešiotų tautos naštą, o ne kad tu vienas ją nešiotu­mei.” (4 Moz. 11:16, 17. Žiur. taipgi eiles 24 iki 30 primenančias teisingą, neklaidingą ir nuolaidų valdytoją.) 

     Ši reikalą pakartodamas, Mozē sako: “Ir išrinkau jusų giminių vyresniuosius, išmintingus ir žinomus vyrus ir paskyriau juos jusų viršininkais: tukstantininkais, šimtininkais, penkdešimtininkais ir dešimtininkais, kad valdininkautų jusų giminēse. (5 Moz. 1:15; 2 Moz. 18:13-26.)

This form of government was calculated to cultivate the spirit of true liberty

If Moses had been ambitious, he would have misused his power

Moses anointing Aaron High Priest

     Joki tautų ir jų valdovų istorija neturi šiam panašumo: valdovai visuomet stengiasi padidinti ir išplēsti savo galę. Net steigiant respublikas, kaip parodē paskesni atsitikimai, buvo stvertasi tokių priemonių, kad įgyti žmonių prielankumo tik tam, kad paskui sudrutinti savo galę. 

     Kiekvienas kitas Mozēs vietoje, ypač toks, kuris trokšta garbēs, butų pasistengęs palaikyti žmones paklydime, kad sucentruoti valdžią į savo, ar savųjų giminaičių rankas, ypač [50] kad tas buvo lengva padaryti turint religine valdžią savo giminēs rankose ir įrodant, kad tautą valdo patsai Dievas iš savo šventinyčios. 

     Negalima nei manyti, kad toks žmogus, kuris galējo suformuoti tokius įstatymus ir valdyti tokią, tautą, nebutų permatęs šiojo palinkimo pasekmių. Valdžia buvo pačių žmonių rankose net iki tokio laipsnio, kad nors buvo pasakyta idant svarbesnieji reikalai, kurių tie valdininkai negali išrišti, turi buti įteikti Mozei, vienok žmonēs patys galējo nuspręsti, kuriuos reikalus reikia pavesti Mozēs svarstymui. 

“Bylas, kurios persunkios jums butų, atneškite man, o aš išklausysiu jas.” –– 5 Moz. 1:17.

The people asked for a king

Samuel anointing Saul king

     Toji valdžios forma buvo pakeista į karaliją, tik sulyg “Seniunų” reikalavimo, be Viešpaties pritarimo, nes Viešpats tarē Samueliui, buvusiam tuomet viršininku, panašiu į informalį prezidentą: 

“Išklausyk tų žmonių balso visame, ką jie tau sakys, nes jie ne tave atmetē, bet mane, kad aš nekaraliaučiau ant jų.” 

     Dievui liepiant, Samue­lius išaiškino žmonēms, kaip jų teisēs ir laisvēs bus nepaisomos ir kaip jie dēlei tokios atmainos taps tik pavaldiniais (vergais); bet jie buvo pamēgę pasklidusias įdējas ir kaimyniškų tautų pavyzdžius. (1 Sam. 8:6-22.) 

     Iš šio atsitikimo matant, kad žydai norējo karaliaus, kiekvienam aišku, kad Mozē be mažiausių kliučių butų galējęs tapti tos didžiosios imperijos karaliumi.

Judges –
"Ye shall hear the small as well as the great..."
Deuteronomy 1:17

Breastplate of the High Priest which had the Urim and Thummim

The High Priest

     Toki išrinktieji vadinosi viršininkais, ar vyresniais, ir tai tiems vyresniems Mozē suteikē garbę ir galę tvarkyti valstybę. Jei jisai butų norējęs pasilaikyt valdiškąją galę sau, ar savo šeimynai, tai šitie vyresnieji butų buvę paskiausiais gavime kokios nors reikšmēs valdžioje. 

    Duotieji tiems naujiems valdininkams įsaky­mai, kaipo paeiną, nuo Dievo, yra aiškumo ir tyrumo pavyzdžiais. Mozē pasakē žmonēms, tiems teisējams girdint; 

“Aš paliepiau tuomet jusų teisējams: Išklausykite bylas tarp jusų brolių ir išduokite teisingą nuosprendį taip tarp žmogaus ir jo brolio, kaip ir tarp svetimžemio ir to, kuris su jumi bus. 

“Teismuose nepaisykite asmenų, bet išklausykite vienodai taip didį, kaip ir mažą; neigi bijokitēs jokio žmogaus, nes nuosprendis Dievo yra; gi bylas, kurios persunkios jums butų, atneškite man, o aš išklausysių jas.” (5 Moz. 1:16, 17.) 

     Mozei mirus, tokios sunkiosios bylos buvo paduodamos per Augšciausijį Kunigą stačiai Viešpačiui, į kurias atsakymas budavo “taip” ar “ne,” budu taip vadinamu, “Urim” ir “Thummim.”

     Tokių faktų akyvaizdoje ką gi mes galime pasakyti tiems netikēliams, kurie spēlioja, buk Mozēs knygas paraše gudrųs kunigai norēdami įgyti galēs ir įtakos į žmones?

      Nejaugi tie kunigai butų buvę ant tiek nesumanųs, kad suklastuoti raštus kenkiančius jų pačių tikslams, –– raštus, kurie aiškiai parodo, kad Didysai Izraeliaus Vadas, paeinąs iš jų pačių giminēs, sulyg Dievo reikalavimo atskyrē kunigiją, nuo pasaulinēs valdžios, pavesdamas tą valdžią į žmonių rankas? Ar kas nors palaikytų tokią išvadą už protingą?

“Jubilee”
– the economic leveler

Blowing the Jubilee Trumpets

     O Mozēs įstatymai tą aiškiai pažymi. Kas link apsaugojimo žmonių nuo pavojaus vieniems tapti dideliais beturčiais, o kitiems pasidaryti didžiausiais turtuoliais, jokios tautos įstatymuose nēra tokio aiškaus nustatymo, kaip Mozēs įstatymai, sulyg kurių yra nuskirtas turtų išlyginimas kiekvienais penkiasdešimtais metais, tai yra jubilējaus metais. 

     Tasai įstatymas, apgindamas visuotiną turto nusavinimą, apsaugoja tuomi didelių turtų patekimą į atskirų asmenų rankas. (3 Moz. 25:9, 13-23, 27-30.) 

     Tuomi žmonēs buvo mokinami laikyti vienas antrą savo broliu ir sulyg to atatinkamai elgtis: pagelbēti vienas kitam atsiteisime ir neimti vienas nuo kito nuomų. –– Žiur. 2 Moz. 22:25; 3 Moz. 25:36, 37; 4 Moz. 26:52-56.

All the laws were read aloud

God’s government protected Israel from dictatorship.

     Argi protinga butų ma­nyti, kad tokius įstatymus ir tvarką sustatē blogi žmonēs liaudies apgaudinējimui ir jos teisių ir laimēs išveržimui? Toks manymas butų tikra paikyste.

     Link svetimžemių ir priešu teisių ir reikalų nusistatymo, tai Mozēs įstatymai pralenkē savo laikus net trisdešimts dviem šimtmečiais, jeigu pripažintume, kad šių laikų civilizuotų šalių įstatymai gali aniems lygintis teisingumu ir bešališkumu. Mes skaitome: [53]

Laws displayed love for the stranger

Ruth and Boaz

“Jus turite prisilaikyti vienos rušies įstatymų taip link ateivių [svetimžemių], kaip ir link savųjų, nes aš esmi Viešpats jusų Dievas.” –– 2 Moz. 12:49; 3 Moz. 24:22.

“O jei ateivis gyvens su tavim jusų žemēje, –– nekenk jam; ateivis, kuris gyvena su jumis, turi buti laikomas tokiu, kaip ir gimęs jusų tarpe, o tu jį mylēk taip, kaip patsai save; nes jus buvote ateiviais Egipto žemēje.” –– 3 Moz. 19:33, 34.

Animals were not forgotten, but were protected by laws of kindness.

Animals were not to be unequally yoked.

“Jei sutiksi tavo priešo paklydusį asilą ar jautį, butinai nuvesk jį pas savininką. Jei tu pamatytum tojo, kuris tavęs neapkenčia, asilą parpuolusį po jo našta, tai ar nepamestum savo darbo ir negelbētum jo? Tu tikrai taip padarytum ir eitum pas jį.” –– 2 Moz. 23:4, 5.

     Taigi net nekalbantieji gyvuliai nepamiršti. Žiaurumas link gyvulių, kaip ir link žmonių buvo aštriai draudžiama. Kuliant javus nebuvo leistina užrišti jaučiui snukį, nes kiekvienas darbininkas užsipelno savo maistą. Net nebuvo leistina užkinkyti į vieną jungą asilo su jaučiu, o tai dēlei juodviejų nevienodos pajiegos ir eisenos: tas butų kankinimu. Taipgi buvo apsaugotas jų pasilsis. 5 Moz. 25:4; 22:10; 2 Moz. 23:12.

Tithing was voluntary.

The Widow's Mite

     Kai kas gali pasakyti, kad kunigija buvo godulių rušis, nes levitų giminē buvo užlaikoma metinēs dešimtinēs duoklēmis, kurias turēdavo sudēti broliškųjų giminių žmonēs iš savo metinio uždarbio. 

     Taip pasakytasai faktas yra neteisingu aiškinimu, kokio paprastai prisilaiko netikēliai, kurie, gal per nežinojimą, tuomi klaidingai aiškina ši žymiausį Dievo dalyvavimą šios systemos suorganizavime, parodantį, kad tas nebuvo godžiosios kunigijos darbu. 

     Tiesa, neretai atsitinka, kad tą dešimtinēs tvarką klaidingai bando pamēgždžioti ir dabartinē kunigija, kuri reikalauja prisilaikyti tos systemos ir dabar, nepaminēdama tikrojo dalykų stovio, sulyg [54] kurio toji dešimtinē buvo įsteigta, ir tos tvarkos, sulyg kurios ji buvo mokama.

The Priests had no inheritance in the land.

The High Priest

     Šis uždraudimas buvo išleistas devynis sykius prieš žemēs išdalinimą. Vieton žemēs jiems turējo buti duota tolygaus ko kito, ir todēl dešimtine kaip tik atsvērē tą, ką kiti buvo gavę žeme. Bet to dar negana: dešimtinē nors, kaip matēme, buvo tikra skola, veinok ji nebuvo priverstina mokestimi, tik buvo duodama kaipo liuosa auka. Ir nebuvo jokios prievartos tą auką duoti: ji buvo duodama sulyg žmogaus sąžinēs. Vienatinu apie ją žmonēms priminimu buvo šie žodžiai: ––

“Sergēkis, kad neapleistum levito taip ilgai, kol tu gyveni ant žemēs.” (5 Moz. 12:19.) 

“Ir ne­apleisk levito, kuris yra tavo vartuose, nes jis netu­ri dalies [žemēs] paveldystēje su tavim.” –– 5 Moz. 14:27.

No provision was made for honoring the priests.

Protection for widows and orphans

Wage protection...

Honor for the elderly

“Thou shalt rise up before the hoary head and honor the face of the old man, and fear thy God: I am the LORD.”
Leviticus 19:32

      O juk klastoriai nieko taip aiškiai nebutų pažymēję, kaip tą, kad juos visi gerbtų ir jiems nuolankautų, o už to nepildymą [55] butų nuskyrę baudas ir prakeikimus. Bet nieko panašaus nematome: nei specialių pagarbų, nei išaugštinimų, nei apsaugojimų nuo užpuolimų ar įžeidimų nēra nuskirta.

      Tik paprastieji įstatymai, nedarantys skirtumo tarp klasių, buvo vienatinē jų apsauga. Tuomi labiau tas tēmytina, kad įstatymuose buvo specialiai nurodyti santykiai net su tarnais, ateiviais ir seneliais. Pavyzdin:

“Neskriausk ir nevargink nei ateivio, nei našlēs, nei kudikio, kuris neturi tēvo, nes jei jie šauksis į mane [į Dievą], aš tikrai išgirsiu jų balsą; o piktumas mana įkais ir aš užmušiu jus kardu, o jusų moterys liks našlē­mis, o jusų vaikai liks našlaičiais.” (2 Moz. 22:21-24; 23:9; 3 Moz. 19:33, 34.) 

“Nedarysi priespaudos samdytam tarnui, kuris yra varge ir skurde, ar tai jis butų iš tavo brolių paeinąs, ar iš ateivių, kurie yra tavo žemēje, viduj tavo vartų. Jo die­noje užmokēsi jam jo algą pirm saulēs nusileidimo, nes jis yra pavargęs ir deda ant to savo širdį; kad jisai neskustų tavęs Dievui ir kad tau nuodēmēs nebutų.” (3 Moz. 19:13; 5 Moz. 24:14, 15; 2 Moz. 21:26, 27.) 

“Atsistok prieš žilą galvą ir pagerbk senelio veidą.” (3 Moz. 19:32. Žiur. taipgi 3 Moz. 19:14.)

     Viskas tas visiškai neliečia nei kunigų, nei levitų, nei jų dešimtinēs.

Scientific sanitation

     Mozēs įstatymai taipgi turējo vieną typišką reikšmę, apie kurią pakalbēsime vēliaus. Tuo tarpu manome, kad nors paviršutinis ir skubus į tuos įstatymus žvilgsnis užtektinai irodo, kad jie sudaro tikrus apreikštosios religijos [56] pagrindus, ant kurių stovi visa likusioji Biblija, ir kad jie parodo stebētiniausią išminties ir teisybēs išreišką, ypač jei prisiminsime kokiais laikais tie įstatymai buvo duoti.

All this is evidence of a wise, just and loving God.

     Atsižvelgiant į jo abelną pobudį ir jo paliepimus žmonēms neliudyti neteisingai ir saugotis veidmainiavimo ir melavimo, argi galima tikētis, kad tokis žmogus darē neteisingus liudymus ir savo pažvalgas ir įstatymus skelbē Dievo esančiais? 

     Reikia taip pat atminti, kad mes tyrinējame tik dabartines Biblijos kopijas, todēl teisingumas, taip aiškiai pasirodąs originale, priklauso ir Mozēs ainiams; nes nors jų ainių tarpe buvo ir blogų žmonių, jieškančių savo, o ne žmonių gerovēs, tačiaus jie neiškraipē tų šventų raštų, kurie likosi tyrais iki musų dienų.

"Take, my brethren, the prophets, who have spoken in the name of the Lord, for an example of suffering affliction and of patience." James 5:10

Elijah Reproves King Ahab

BIBLIJOS PRANAŠAI.

     Pažiurēkime dabar į abelną Biblijos Pranašu pobudį su jų pranašystēmis. Pastebētina čia tas, kad pranašai, išskiriant vos keletą, buvo ne iš kunigų klasēs; ir kad tais laikais jų pranašavimų neapkentē nei išgaminga bei tvirkstanti kunigija, nei prie stabmeldystēs linkę žmonēs. 

     Svarbiausi jų užduotis buvo atpasakoti žmonēms Dievo žodžius papeikiančius nuodēmes ir persergējančius apie ateinančias baudas, kurių tarpuose randama kai kada įpintus pažadus busimųjų palaimų, kuomet žmonēs bus apsivalę nuo nuodēmių ir sugrįš į Dievo malonę. [57] 

     Jų prietikiai tankiausiai buvo labai neužvydētini: Jie paprastai budavo koliojami, kalējimuose kankinami, o net ir mirčia baudžiami. (Žiur. 1 Kar. 18:4, 10, 17, 18; 19:10; Jer. 38:6; Žyd. 11:32-38.) 

     Kai kuriuose atsitikimuose jų tikrasai pobudis, kaipo Dievo pranašu, buvo pažintas tik po daugelio metų jiems mirus. Cia kalbame apie tuos rašytojus, kurių pranašystēs išrodo esančiomis tikruoju Jeho­vos įkvēpimu. 

The Prophets

     Todēl vi­si turējo teisę mokinti ir pabarti; bet kadangi, kaip ir musų laikuose, dauguma buvo užimti savais reikalais ir tapo nepaisančiais ir nereligiškais, tai tik keletas prisilaikē šio paliepimo, papeikdami nuodēmes ir paskatydami prie dievotumo.

      Tai šituos pamokslininkus ir vadino “pranašais” taip Senąjame, taip ir Naujame Testamente. Paprastai vartojamasai žodis “pranašas,” reiškia viešajį aiškintojį, ir stabmeldžių liaudies mokytojai buvo taip vadinami, pavyzdin “Baalo pranašai” ir tt. –– Žiur. 1 Kor.14:1-6; 2 Petr. 2:1; Mat. 7:15; 14:5; Neem. 6:7; 1 Kar. 18:40; Tit. 1:12.

Exhorting the Israelites
to Repentance

Deborah
Reproving and Warning

Daniel in the Den of Lions

“For the prophecy came not in old time by the will of man: but holy men of God spake as they were moved by the Holy Spirit.”
2 Peter 1:21

     Iš didelio vadinamų pranašais burio, Jehova, laiks nuo laiko, išsirinkdavo keletą tokių, kuriuos specialiai pasiųsdavo skelbti žmonēms Jo pranešimus liečiančius kartais artymus reikalua, o kartais [58] liečiančius ir ateities įvykius. Tai į šios rušies ra­šytojus, kalbējusius ir rašiusius sulyg Šventosios Dvasēs įkvēpimo, mes dabar savo domę kreipiame, nes jie tikrai yra tie

Prophets of God

DIEVO SIŲSTIEJI PRANAŠAI 
IR REGĒTOJAI.

     Imant domēn tą kad šie pranašai buvo daugiausia ne iš kunigiškos klasēs, negaunančiais dešimtinēs, kokia priklausydavo kunigų luomui, ir predominant dar tą, kad jie tankiai peikdavo (bardavo) ne vien karalius ir teisējus, bet taipgi ir kunigus (nors jie nepeikdavo jų urēdo, bet tik asmeniškas tame urēde esančiųjų nuodēmes), tai įsitikinsime, kad tie pranašai nebuvo nariais jokios kunigijos ar kitokios partijos, kad Dievo vardu skleisti melus. Patsai protas, įvykių akyvaizdoje, atmeta tokį ma­nymą.

The link between the Old and New Testaments

     Jei mes surasime vieną bendrą mintį nutiestą per Mozēs įstatymus, Pranašystes ir Naujojo Testamento raštus, apimančius penkiolikos šimtmečių lai­kotarpį, ir jei prijungsime prie to pačių rašytojų pobudį, tai tikrai pripažinsime, kad jie buvo Dievo įkvēptais, ypač kad abelnoji jų visų tēma yra didi ir garbinga bei pilnai atatinkanti tam, ką tyras protas mokina apie tikrąjį Dievo pobudį ir Jo ypatybes.

The Bible has one plan, one spirit, one aim, and one purpose

The Wycliffe Bible

The Bible contains more than morals, maxims, and words of comfort.

The Bible was written by many pens at various times under different circumstances.

     Taigi randame, kad vienas planas, viena dvasia vienas tikslas ir siekinys tęsiasi per visą knygą. Jos pirmieji lapai kalba apie žmogaus sutvērimą ir jo puolimą; paskutinieji lapai pasako apie to žmogaus prisikēlimą iš to puolimo; jos gi vidujiniai lapai kalba apie tvarkią Dievo planų eiseną to tikslo [59] įvykinimui. 

     Santaika, o ir skirtumas, tarp trijų pirmųjų ir trijų paskutiniųjų Biblijos skyrių yra labai aiškus. Pirmuosuose aprašytas pirmasai sutvērimas, o pastaruosuose atnaujintasai ar atgaivintasai sutvērimas, paliuosuotasai nuo nuodēmēs, kaipo nuo puolusios ant jo baudos; pirmuosuose Šetonas ir blogas įeiną į pasaulį apgaudinēti ir naikinti, gi pastaruosuose parodoma, kad tasai jo darbas lieka suardytu, sunaikintieji atgaivinami, blogas išnaiki­nama, o patsai Šetonas nužudomas; Pirmuosuose parodoma Adomo prastotoji viešpatystē, pastaruosuose gi –– ji grąžinama ir amžinai Kristaus užtvirti­nama, o Dievo valia įvyksta ant žemįs, kaip ir danguose; pirmuosuose parodoma, kaip nuodēmē užtraukē pažeminimą, gēdą ir mirtį, o pastaruosuose nurodoma, kad atlyginimu teisingiemsiems bus garbē, išaugštinimas ir gyvenimas.

     Nors Biblija parašyta daugelio žmonių, labai skirtingais laikais ir skirtingose apystovose, vienok ji nēra vien paprastuoju moralių patarimu, išminties išsireiškimų ir suraminimo žodžių rankiumi. 

     Ji yra daugiau, negu tokia: ji aiškiai moksliškai ir tvarkiai atpasakoja šio pasaulio blogybių priežastis, bei vienatinius prieš jas vaistus ir jų galutinas pasekmes, kokias numatē Dieviškoji Išmintis, kuri jau žinojo to plano pabaigą pirmiau, negu jį pradējo; ji taipgi pažymi Dievo žmonių kelią palaikydama ir sustiprindama juos tais didžiais ir brangiais pažadais, kurie turēs išsipildyti, kuomet jiems ateis laikas.

There is the redemption theme...

“...with his stripes we are healed.”
Isaiah 53:5

Before Pilate

Jesus' Resurrection

     Toji mintis yra palaikoma ir pervedama iki [60] pat galo. Reikalingumas Atpirkējo mirties, kaipo aukos už nuodēmes, ir Jo teisingumo, kaipo atlyginimo už musų nuodēmę yra nurodytas Adomo ir Jievos kailiniais rubais aprengime, Abelio aukos priēmime, Izaoke ant altoriaus aukoje, mirtyje vi­sokių aukų, per kurias patriarkai galēdavo prie Dievo prieiti ir visokiuose aukojimuose, koki buvo įstatymų užgirti ir palaikyti Žydų Amžiaus laiku. 

     Nors pranašai patys, kaip sakoma, tik dalinai suprasdavo kai kuriuos savo pranašavimus (1 Pet. 1:12), vienok kalba, kad nuodēmēs yra dedamos ant asmens, o ne ant nebylių gyvulių ir savo pranašiškuose regējimuose jie mato Tą, kuris atpirks ir išgelbēs pasaulį, vedamą, “kaipo avinēlį ant užmu­šimo”, kad “musų ramybēs bausmē buvo ant Jo” ir kad “Jo nuplakimu mes esame išgydyti.” 

     Jie vaizdavo Jį kaipo “neapkenčiamą ir visų atmestąjį žmogų, pilną nuliudimo ir širdoperšu,” sakydami, kad “Viešpats uždējo ant Jo visas musų kaltes.” (Izaj. 53:3-6.) Jie pasakē, kur šis Atpirkējas gims (Mika 5:2), ir kuomet Jis mirs, pažymēdami, kad Jis mirs “ne už save.” (Dan. 9:26.) 

     Jie kalba apie Jo visokias ypatybes –– kad Jis bus “teisingas” ir liuosas nuo visokių “apgavysčių”, “žiauru mų” ar kokios nors priežasties mirčiai (Izaj. 53:8, 9, 11); kad Jis bus parduotas už trisdešimtį sidab­rinių pinigų (Zak. 11:12); kad Jis bus priskaitytas prie piktadarių mirimo laiku (Izaj. 53:12); kad Jo kaulai nebus laužyti (Psal. 34:20; Jon. 19:36); ir kad nors Jis mirs ir bus palaidotas, bet Jo kunas nesuges ir Jis nepasiliks kape. –– Psal. 16:10; Apašt. Darb. 2 :31.

      Jie ištisai seka tą planą visiškai logingu ir įtikinančiu budu, nesišaukdami nei į savo klausytojų prietarus, nei į palinkimus, bet vien tik kreipdamiesi į jų apšviestąjį protą savo aiškiau­siomis išvadomis ir įtikrinančiais protavimais apie kiekvieną dalyką ir kiekvienoje vietoje. Žiur. Rom. 5:17-19 ir toliau iki 12-jo skyriaus.

The blessing for ALL...

     Ir nepaisant to, kad žydų tauta turējo tam priešingų prietarų, pranašai skelbti panašioje linkmēje, sakydami, kad Mesija bustaipgi “šviesa, kuri apšvies pagonis” (Izaj. 49:6; Luk. 2 :32); kad pagonai ateis pas Jį “nuo žemēs kraštų” (Jer. 16 :19); kad Jo vardas “bus didis pa­gonų tarpe” (Mal. 1:11); ir kad “apsireikš Viešpaties garbē ir visas kunas kartu ją pamatys.” –– Izaj. 40:5. Žiur. taipgi Izaj. 42:1-7.

The selection of a “little flock”...

     Naujojo Testamento rašytojai sako, kad jie gautuoju nuo Dievo patepimu galējo suprasti išsi­pildymą pranašyšcių apie Kristaus auką. Jie, kaipo žydai, linkusieji tikēti į prietarą, buk visos pa­laimos yra skirtos tik jų tautai, (Apašt. Darb. 11:1-18), jau galējo suprasti, kad kuomet bus palaiminta jų tauta, tai ir visos kitos pasaulio tautos bus per juos palaimintos. 

     Jie taipgi suprato, kad pirm atējimo palaimos ar tai Izraeliui, ar tai visam pa­sauliui, bus surinktas “mažasai burelis” taip iš žydų, kaip ir iš pagonų, kuris, po išmēginimo, bus rastas tinkamu buti dalyviais ir paveldējais Didžiojo [62] Atpirkējo garbēje ir didybēje, bei Jo dalyviais gar­bēje teikti palaimą Izraeliui ir visoms tautoms. –– Rom. 8:17.

“Gera žine didžiausios linksmybēs, 
kuri bus visiems žmonēms.”

The Bible tells of Messiah and his kingdom...

And how death and sorrow will be wiped away

     Ir patsai Jezus mokino mus melsti: “Ateik karalystē Tavo” ir pažadējo; kad joje dalyvaus tie, kurie pirmiau yra nukentēję už teisybę ir tuomi parodę save jos vertais esančiais.

   Šitoji ateinančios šlovingos karalijos viltis suteikē tikintiemsiems jiegų perkęsti persekiojimus ir kentēti panieką, skurdą, kančias, nuostolius ir net mirti. Teisingai yra atvaizdinta alegoriškoji pranašystē Naujojo Testamento pabaigoje, kad vertingasai “Avinēlis, kuris tapo užmuštu” (Apr. 5:12), su vertingaisiais “pergalētojais”, kuriuos Jis padarys karalijos karaliais ir kunigais, bei visi bandymai ir kliutys, kokias tik reikējo pergalēti, kad tapti vertais dalyvauti toje karalijoje, –– viskas labai aiškiai atvaizduota.

    Paskui yra symboliškai vaizduojamos visokios palaimos, kokios susikuops pasauliui Tukstantmetinio viešpatavimo laiku, kuomet Šetonas bus surištas, o Adomiškoji mirtis ir liudēsis panaikinti, ir kuomet visos žemēs tautos vaikšcios dangiškosios karalijos šviesoje  –– naujoje Jeruzalēje.

The Bible gives the hope of the resurrection...

Interior of
Jesus’ Tomb

“...in Christ shall all be made alive”

     Visi įkvēptieji rašytojai pareiškē savo pasitikējimą Atpirkējuje, o vienas sako, kad “tą rytą,” kuomet Dievas pašauks juos iš kapų, jie ateis; piktieji neturēs daugiau valdžios ant žemēs, nes “Teisingasis viešpataus ant jų tą rytą.” (Psal. 49:14.) 

     Apie prisikēlimą iš numiru­siųjų kalba pranašai; Naujojo Testamento rašytojai visas savo viltis ateinančiam gyvenimui ir palaimai pamatuoja ant tų pranašyšcių. Paulius sako taip: 

“Jei nebutų prisikēlimo iš numirusių, tai nei Kristus neprisikēlē; o jei Kristus nēra prisikēlęs, tai musų mokslas yra nereikalingas ir jusų tikējimas yra nereikalingas; ... tokiu budu tie, kurie užmigo Kristuje, yra pranykę. 

“Bet dabar Kristus yra pri­sikēlęs iš numirusių ir yra pirmtakunu tiems, ku­rie dar miega;... nes kaipo Adome visi miršta, taip Kristuje visi atgis.” –– 1 Kor. 15:13-22.

The Old Testament is confirmed by the New Testament writers, written 2,000 years apart, as well as by other Old Testament writers.

Dead Sea Scrolls

Jesus Healing

     Nei viena jos dalelē nēra bereikalinga, ir nors kai kurios dalys yra veiklesnēs ir svarbesnēs už kitas, visos jos yra reikalingos ir naudingos. Tarp šiolaikinių taip vadinamų “Pažangiųjų mintytojų” ir “Didziųjų teologų” yra pasklidęs paprotys menkai domēs kreipti, ar ir visiškai nepaisyti, jei jau neatmesti daugelio Senojo Testamento stebuklų, pavadinant juos “senų bobų pasakomis”. 

     Tokiomis pasakomis jie laiko Jono su bangžuve prietikį, Nojų su jo arka, Jievą su žalčiu, saulēs sustojimą Jozuai liepiant ir Balaamo kalbantį asilą. Matomai, šie protuoliai pražiopsojo tą faktą, kad Biblija taip supinta ir suausta visomis savo dalimis, kad išplēšus iš jos, ar atmetus tuos stebuklus, reikētų sunaikinti [64] ar atmesti ją visą. 

     Nes jei pradiniai pareiškimai yra klaidingi, tai tie, kurie pakartojo juos, butų arba apgavikais, arba kvailiais, ir tokiuose atvējuose mes negalime jų raštų laikyti Dievo įkvēpimu, neigi jų priimti. Išmesti iš Biblijos minētuosius stebuklus –– reikštų daryti beverčiais jos svarbiausiųjų rašytojų, o kartu ir musų Viešpaties Jezaus, mokslą.

      Istorija apie žmogaus puolimą yra Pauliaus liudijama (Rom. 5:17); žalčio pagunda į Jievą (2 Kor. 11:3; 1 Tim. 2:14), Žiur taipgi Viešpaties paminējimą apie tą patį dalyką Apr. 12:9 ir 20:2. Saulēs sustojimas laiku Amoritų apgalējimo, kaipo Viešpaties galybēs išraiška, buvo priminimu, turbut, tosios galybēs, kurią Viešpats turēs parodyti ateinančioje “Viešpaties Dienoje.” Trys pranašai tą liudija. (Izaj. 28:21; Abakuk 2:1-3, 13, 14 ir 3:2-11; Zak. 14:1, 6, 7.) 

     Apipasakojimą apie kalbantį asilą patvirtina Judas (eil. 11) ir Petras (2 Pet. 2:16). Gi Didysis Mokytojas Jezus patvirtina apipasakojimus apie Joną su bangžuve ir Nojų su tvanu. (Mat. 12:40; 24:38, 39; Luk. 17:26. Taipgi žiur. 1 Pet. 3:20.) 

     Tiesa, šie nēra taip di­deliais stebuklais, kaip tie, kuriuos darē Jezus ir apaštalai, kaip va: vandenio pavertimas į vyną, ligonių išgydymas ir kt., gi už visus didžiausiu buvo numirēlių prikēlimas.

To eliminate the miracles from the Bible would invalidate the testimony of its principal writers.

NOAH
Genesis 6 and 7 &
Matthew. 24:38

JONAH
Jonah 1:17 &
Matthew 12:40

ADAM AND EVE
Genesis 2:7,19 &
1 Corinthians 15:45

JOSHUA
Joshua 10:12 &
Isaiah 28:21 & 
Habakkuk 3:11 &
Zechariah 14:1,6,7

BALAAM
Numbers 22 & 31:16 &
2 Peter 2:15,16 & 
Jude 11

Seeds grow –
we cannot tell how... nor can the wisest philosopher explain the miracle.

      Mes galime matyti apsireiškiančios gyvybēs principą, bet negalime tos gyvybēs nei suprasti, nei jos padaryti. Mes galime pasodinti du grudu greta; apystovos, oras, vanduo ir žemē bus vienodi; išdigs diegai, mes negalime žinoti kaip, [65] ir net nei protingiausis filosofas negali išaiškinti šio stebuklo. 

     Tuodu grudu išvystys skirtingo palinkimo organizmus; vienas slinks pažeme, kitas augs stačiai augštyn; juodu bus skirtingu ir formoje, ir žydējime, ir spalvoje, žodžiu –– visame, nors aplinkybēs abiem buvo visiškai vienodos. Šitoki stebuklai yra mums paprastais dalykais, ir mes liaujamēs jais stebējąsi, kaip liaujamēs stebējąsi visu tuomi, kas mus stebino kudikystēje; o vienok jie parodo galę daug didesnę už musų galę ir už musų aprubežiuotąją išminti.

      Biblijoje minimi stebuklai tuo tikslu, kad parodyti mums Tvērējo galybę ir galējimą pergalēti visas kliutis, ir išpildyti savo norą siekiantį iki prižadējimo prikēlimo iš numirusiųjų, blogo išnaikinimo ir nesibaigiančios teisybēs galutino užviešpatavimo.

     Mes suradome, kad Biblija turi buti laikoma Dievo apreiškimu. Mes ištyrēme jos rašytojus ir jų tikslus toje šviesoje, kurios jie mokino; mes nustebome; musų protas pasakē mums, kad tokios išminties ir tokių tyrų tikslų žmonēs negalējo buti apgavikais ir saumyliais. 

     Protas taipgi mums pasakē, kad toki teisingi, geradējingi patvarkymai ir įstatymai greičiau buvo Dievo, o ne žmonių, ir nurodo, kad jie negalējo buti apgavingų kunigų darbu, Mes matēme didelę santaiką apsakymuose apie Jezų, apie Jo Atpirkimo –– Auką ir jos pasekmēse –– prisikēlimą ir palaiminimą visiems ateinančioje Jo garbēs karalijoje; galop protas mums pasakē, kad taip didelis ir aiškus sumanymas, viršyjantis viską, ko tik mes galime tikētis, [66] o vienok sudarytas ant taip išmintingo pamato, turi buti vien Dievo planu, kurio mes jieškome. 

     Jis negali buti žmogaus išmislu, nes jis net tada, kuomet jau išaiškintas, yra beveik peraugštu žmogaus supratimui.

The Bible’s own testimony convinces us that God is its Author

     Mes metēme tik skubotą žvilgsnį į Šventrašcio pavirši, kad pamačius, ar tikrai jis turi dieviškąją pradžią, ir suradome, kad taip. Sekami skyriai mums atskleis skirtingas Dievo Plano dalis ir, tikimēs, užtektinai priparodys kiekvienam pilnam protui, kad Biblija yra dieviškųjų įkvēpimų apreiškimu, ir kad jos apreiškiamojo plano ilgis ir plotis, augštis ir gylis garbingai atšviečia dieviškąjį pobudį, ikišiol tik neaiškiai įžiurimą, bet dabar jau aiškiai matomą prašvintančiosios Tukstantmetinēs Dienos šviesoje.

z