Š io Pasaulio Karalijos

Man was created in God's image.

"Male and female created He them."

”Ir Dievas tarē – Sutverkime žmogų sulyg musų paveikslo ir musų panašumo ir leiskime jam viešpatauti ant žuvių marēse, ant paukščių ore, ant gyvulių ir ant visos žemēs ir ant kiekvieno slankio, kuris slankioja po žemę.  

Taip Dievas sutvērē žmogų sulyg savo paties paveikslo, Dievo paveiksle sutvērē Jis jį:  Jis sutvērē vyrą ir moterį. 

Ir Dievas palaimino juodu ir tarē:  vaisinkitēs ir dauginkitēs, pripildykite žemę ir valdykit ją; ir viešpataukit ant žuvių marēse, ir paukščių ore, ir ant kiekvieno gyvo daigto, kuris kruta ant žemēs.”

Dominion of Earth was given to Adam.

     Taip viešpatavimas ant žemēs buvo pavestas į rankas žmonijos, kurią atstovavo pirmasai žmogus Adomas budamas tobulu ir todel pilnai tinkamu buti žemēs viešpačiu, valdovu, ar karaliumi. 

     Paliepimas daugintis ir pripildyti žemę, apgalēti ir [260] valdyti ją, liečia ne vien tik Adomą, bet ir visą žmoniją: ”Leiskime jiems viešpatauti…” 

     Jeigu žmonių veislē butų išlikusi tobula ir be nuodēmēs, tai tasai viešpatavimas nebutų išslydęs iš jos rankų.

Slavery is not God's design for men.

     Jei žmonija butų išlikusi tobula ir išlaikiusi tą Tvērējo duotąjį nuskyrimą, tai, jai besidauginant, butų reikēję visiems žmonēms tartis draugēje, kad tvarkyti savo pastangas, nustatyti budus ir priemonēs teisingam ir išmintingam abelnosios gerovēs paskirstymui.  

     O kadangi, laikui einant, delei didelēs žmonių daugybēs, butų jau negalimu susirinkti ir tartis draugēje, tai butų reikēję įvairioms žmonių rušims išrinkti po keletą atstovų, kurie išreikštų jų abelnas nuomones ir veiktų jų varde.  

     Ir jei visi žmonēs butų tobulais protiškai, kuniškai ir doriškai; jei visi žmonēs mylētų Dievą ir Jo patvarkymus, kodaugiausiai, o savo artymą kaipo patys save, tai nebutų tokioje valdymosi tvarkoje jokių trynimųsi.

Love fulfills
God's law.

”Meilē yra įstatymų išpildymu.”  

”Mylēsi tavo Viešpatį Dievą visa tavo širdžia, visa tavo siela, ir visa tavo minčia;… ir mylēsi savo artymą, kaipo patį save.” – Rom. 13:10; Mat. 22:37-40.

”Tu padarei jį tik biskį žemesniu už angelus; Tu apvainikavai jį garbe ir šlove; Tu pastatei jį viešpačiu visų darbų Tavo rankomis padarytų.” (Psal. 8:6, 7)  

     Šitas viešpatavimas, duotas žmonijai Adomo asmenyje, buvo pirmuoju Dievo Karalijos įsteigimu ant žemēs.  Žmogus naudojosi viešpatavimu, kaipo Dievo atstovas.  Bet žmogaus pasipriešinimas Augščiausiąjam Valdovui pražudē ne tik jo gyvybę, bet ir visas jo, kaipo Dievo pastatytojo žemēs valdovo, teises ir prievoles.  

     Nuo to laiko jis tapo maištininku, numestu nuo sosto ir pasmerktu mirčiai.  Dievo Karalija ant žemēs greitai išnyko ir iki šiol nebuvo atsteigta, išskiriant tik anąjį trumplaikiną pavyzdį Izraeliuje.  

     Nors Rojuje žmogus ir neteko savo teisių į gyvenimą ir viešpatavimą, bet jos nebuvo iš jo atimtos umai, nes savo pasmerktojo gyvenimo laiku žmogus gali naudotis viešpatavimu ant žemēs sulyg savo paties nuovokos ir sugabumo, kol ateis Dievo nuskirtasis laikas, kad užimtų viešpatavimą Tas, kuris tą viešpatavimą nupirko.

     Bet kadangi Jis pirko žmogų ne tam, kad laikyti jį kaipo savo vergą, bet kad galētų atsteigti jį į pirmąjį jo stovį, tai tas pats yra ir su viešpatavimu ant žemēs:  Jis nupirko jį ir visas žmogaus originales palaimas [262] tuo tikslu, kad atsteigti jas, kuomet žmogus taps vēl galinčiu jas vartotį santaikoje su Dievo noru.  

     Todēl Mesijaus viešpatavimas ant žemēs nebus amžinu, – jis tęsis tik tol, kol savo tvirtu geležiniu valdymu jis galutinai numalšins visą maištą ir nepaklausumą, ir atsteigs nupuolusią žmoniją į pirmapradinį tobulumą, kuomet ji bus pilnai tinkama teisingai naudotis žemēs viešpatavimu, kaip buvo iš pradžių nuskirta.  Taip atsteigtoji, ji vēl bus Dievo Karalija ant žemēs po žmogaus, kaipo Dievo atstovo, valdžia.

Israel was typical of the promised kingdom.

     Izraelius nebuvo panašus į kaimynų tautas: jis turējo Jehovą savo karaliumi, o jo valdovai buvo karaliais tik iš vardo ir buvo Dievo tarnyboje, kaip matome psalmēje 78:70, 71.  

     Tas visai aiškiai pasakyta Karalių Nusidavimų*) antroje knygoje 13:8 ir pirmoje knygoje 29:23, kur Izraelius yra vadinamas ”Dievo Karalija,” ir kur sakoma, kad Salamonas ”sēdosi ant Viešpaties sosto, o ne ant sosto savo tēvo Dovido,” kuris sēdējo ant to pat sosto per keturiasdešimtis metų prieš tai, sekdamas pirmąjį karalių Saulių.

*) Neturēdami taisyklingesnio Biblijos vertimo lietuvių kalboje, mes vadiname tą Biblijos skyrių, kuris yra tarp ”Karalių” ir ”Ezros”, (Chronicles) Karalių Nusidavimais, sutrumpintai ”Kar. Nus.”, nes tokis netaisyklus užvardinimas ir tēra žinomas ikišiol vartojamose lietuviškose Biblijose. Vert.

     Dievo nuosprendis šiame dalyke yra pasakytas žodžiuose: 

”Tau, nešvarus ir nedoras Izraeliaus kunigaikšti, kuriam atējo diena, kad neteisybēs užsibaigtų, taip sako Viešpats Dievas: Padēk diademą ir nusiimk karuną, nes jos daugiau jau nebus… 

Aš sunaikinsiu, ją; ir nebus jos daugiau, kol neateis Jis, kuris tur teisę prie jos; ir ją aš atiduosiu Jam.” (Ezek. 21:25-27)  

     Šiai pranašystei pildantēs Babilonijos karalius užpuolē Izraelių, paēme žmones nelaisvēn ir prašalino jų karalių.  Nors paskiau jų tautą ir atsteigē persas Cyrus, vienok jie buvo kitų pavaldiniais ir mokējo duokles Medo-Persijai, Graikijai ir Romai iki galutinam jų tautos išnaikinimui 70 metais po Kristaus, nuo kurio laiko jie yra išsklaidyti tarp visų tautų.

Since A.D. 70 Israel has been scattered among all nations.

     Kuomet tapo atimta iš Zedekijaus karuna ir panaikinta Izraeliaus karalija, tai buvo nuspręsta, kad ji ir liks panaikinta iki tol, kuomet Kristus, teisētasai pasaulio paveldējas, ateis pasiimti jos.  Iš to išvada yra ta, kad visos kitos karalijos, esančios galēje iki Dievo Karalijos atsteigimo, yra ”šio pasaulio karalijomis” po ”šio pasaulio kunigaikščio” valdžia ir todel visi tikrinimai, kad kuri nors iš jų yra Dievo karalija, yra neteisingi.  

     Taipgi ši Dievo Karalija nebuvo ”įsteigta” pirmuoju Kristaus atējimu.  (Luk. 19:12)  Tuomet ir nuo to laiko Dievas pasirenka iš pasaulio tuos, kurie bus vertais karaliauti su Kristumi kaipo to sosto sanpaveldējai.  Nepirmiau, kaip tik [264] savo antrame atējime Kristus paims karaliją, galę ir garbę, ir taps visų karaliumi.

The Arch of Titus, Rome, Italy

The Arch of Titus, on which the Jewish menorah taken from the Temple in Jerusalem is depicted, commemorates Titus’ capture of Jerusalem in 70 A.D.

     Pagonų valstybes Dievas pripažino netiesioginai tuoju savo viešuoju pasakymu (Luk. 21:24), kad tarp-karaliavimo laiku Jeruzalē ir pasaulis bus pagoniškųjų valstybių valdomi.

Fallen man has proven his inability to govern himself.

     Nors tosios pagonų valstybēs ir buvo nedoros, bet jos buvo leistos ar ”Dievo siųstos” išmintingam tikslui.  (Rom. 13:1)  Jų netobulumas ir netikęs valdymas sudaro dalį to abelnojo pamokinimo, kuris rodo kaip yra blogomis nuodēmēs pasekmēs ir kaip nusidējęs žmogus neįstengia save valdyti net nei iki savęs pasitenkinimo laipsnio.  

     Abelnai Dievas leidžia toms valstybēms eiti prie savo tikslų sulyg jų pačių išgalēs, atmesdamas jas tik tuomet, kuomet jos kliudo Jo planams.  Jis nuskyrē, kad viskas išeitų ant gero ir kad net ”žmoginē neapykanta garbintų Jį.”  Likusius gi, kurie nedaro nieko gero, kurie netarnauja tikslui, ar nēra niekam pamokinimu, Jis suvaldo. – Psal. 76:11.

     Šētonas nuolat naudojasi žmogaus silpnumais, kad padaryti iš gero blogą, o blogas kad išrodytų geru; ir jis klaidingai perstatē Dievo budą ir planus ir apjakino žmones, kad nematytų tiesos.  Taip besidarbuodamas nenuolankumo vaikų širdyse (Efez. 2:2), jis pavergē juos savo valiai ir pastatē save tuomi, ką Viešpats ir apaštalai vadina šio pasaulio kunigaikščiu ar valdovu. (Jono 14:30; 12:31)  

     Jis nēra teisētu šio pasaulio kunigaikščiu, tik prisisavinusiu sau tokią valdžią per klastas, apgavimus ir nupuolusių žmonių valdymą.  Todēl jisai, kaipo valdžios užgrobējas, bus visiškai prašalintu.  Jei jisai butų tikru šio pasaulio kunigaikščiu, tai su juo nebutų taip pasielgta.

     Tik turēdamas tokią valdžią jis ir išdrįso pasiųlyti musų Viešpaučiui šios žemēs valdžią po jo viršenybe.  (Mat. 4:9)  Kuomet pasibaigs Pagonų Laikai, tai abidvi dabartinių viešpatysčių atmainos išnyks: Šētonas bus surištas, o šio pasaulio karalijos sugriautos.

     Jis nežino, kad daug didesnis išgelbējimas už tą, kurio jis tikisi ir dusauja, ateis per paniekintąjį Nazarietį ir Jo pasekējus, kurie [266] kaipo Dievo sunai greitai bus apreikšti karalijos galēje jo išgelbējimui. – Rom. 8:22, 19.

     Kad Jo vaikai nebutų tamsumoje, neduodančioje permatyti tų nedorų valstybių leidimo ir Jo galutino nuskyrimo įsteigti geresnę valstybę, kuomet šitos karalijos po Jo apveizda bus atlikusios pareigas, kurioms buvo skirtos, Dievas davē mums per savo pranašus keletą paveikslingų vaizdų apie ”šio pasaulio karalijas,” kiekvienu kartu parodydamas musų suraminimui jų nuvertimą, įsteigimu Jo teisingos ir amžinos karalijos po Ramybēs Kunigaikščio Mesijaus valdžia.

     Dabar, pažvelgę į tas pranašystes, atsiminkime, kad tosios karalijos prasideda nuo Babilionijos, tuo laiku, kuomet pavyzdingoji Viešpaties karalija – Izraeliaus karalija buvo sunaikinta.

NEBUCHODNOZORO REGĒJIMAS APIE ŽEMIŠKAS VALSTYBES.

     Tarp dalykų,  kurie ”išanksto buvo užrašyti musų pamokinimui,” kad mes, kurie esame paskirti buti ateinančių valstybių pavaldiniais, galētume kantrybēje ir Šventraščio suraminime turēti vilties (Rom. 15:4; 13:1), yra Nebuchodnozoro regējimas ir pranašo dieviškasai jo išaiškinimas. – Dan. 2:31-45.

Gold Head =  Babylon Silver Arms & Breast =  Medo-     Persia Brass Belly & Thighs =  Greece Iron Legs =  Rome Stone = God's Kingdom

     Istorijos tyrinētojas lengvai gali surasti tarp daugelio žemēs valstybių tas keturias, apie kurias [268] čia Danielius kalba.  Jos vadinamos visasvietinēmis valstybēmis: pirmoji – Babilonija – auksinē galva (eilutē 38); antroji – Medo-Persija, Babilonijos pergalētoja, sidabrinē krutinē; trečioji – Graikija, Medo-Persijos pergalētoja, varinis pilvas; ketvirtoji – Roma, tvirta karalija, geležinēs blauzdos bei pusmolinēs pēdos.  Pirmosios trys valstybēs buvo jau praējusios, o ketvirtoji – Roma – Kristaus gimimo laikais valdē pasaulį, nes, kaip skaitome: 

”Cezaras Augustas išleido paliepimą, kad butų surašytas visas pasaulis.” – Luk. 2:1.

    Geležinē valstybē, Roma, buvo daug tvirtesnē ir išgyveno ilgiau už savo pirmtakunes.  Tikrenybēje Romos valstybē gyvuoja dar ir dabar, atstovaujama Europos tautose.  Šį paskirstymą parodo paveikslo kojų dešimtis pirštų.  

     Molis sumaišytas su geležia, paveikslo kojose reiškia bažnyčios su valstybe mišinį.  Šis mišinys Šventraštyje yra vadinamas ”Babilonija” – sumišimas.  Kaip mes dabar pamatysime, akmuo reiškia tikrąją Dievo karaliją, o Babilonija pakeista akmenio pamēgdžiojimu – moliu vienijančiu Romos valstybēs (geležies) likusius trupinius.  

     Ir šitoji maišatienē – bažnyčia ir valstybē – vardinē bažnyčia ištekējusi už šio pasaulio karalijų, ką Viešpats vadina Babilonija – sumišimas, nesiliauja vadinti save Krikščionija, Kristaus Karalija.  Danielius aiškina: 

”Kadangi tu matei geležį sumaišytą su purvinu moliu, tai jie taip susimaišys su žmogaus sēkla [bažnyčios ir pasaulio maišatiene – Babilonija], bet jie nesulips vienas prie kito, kaip ir geležis negali sulipti su moliu.”  

     Jie negal galutinai susivienyti.  

”O šių karalių [karalijų, kuriąs reiškia paveikslo kojų pirštai, pasivadinusių ”Krikščioniškomis karalijomis,” ”Krikščionybe,”] dienose dangiškasis Dievas įsteigs karaliją, kuri niekad neišnyks; o karalija nebus pavesta kitiems žmonēms, bet ji [269] sulaužys ir prarys visas anąsias karalijas; ir ji stovēs amžinai.” – Dan. 2:43, 44.

     Danielius čia nepasako laiko, kuriame ateis galas šioms pagonų valstybēms, – tą mes rasime kur kitur; bet kiekviena pranašautoji apystova parodo, kad jau tas laikas visai arti, net pas pačias duris.  

     Popiežija jau nuo senai giriasi, kad ji esanti tąja karalija, kurią Dievas pažadējo įsteigti, ir kad sulyg tos pranašystēs išsipildymo, ji sutrupinusi ir prarijusi visas kitas karalijas.  Vienok ištikrųjų yra tas, kad vardinē bažnyčia tik susijungē su žemiškomis valstybēmis, kaip molis su geležia ir kad popiežija niekad nebuvo tikrąja Dievo karalija, tik jos pamēgždžiojimu.  

     Geriausiu įrodymu, kad popiežija nesunaikino, nei ne prarijo tų žemiškų karalijų, yra tas, kad tos karalijos ir dabar gyvuoja. O dabar, kuomet purvinasis molis pasidarē sausas ir ”trupus” bei netekęs savo lipšnumo, geležis ir molis pradeda skirtis ir greitai subyrēs užgauti tikrosios karalijos ”akmeniu.”

    Tolesniame savo išaiškinime Danielius sako: 

”Kadangi tu matei, kad akmuo buvo išimtas iš kalno be rankų pagelbos, ir kad jis sudaužē į gabalēlius geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą, tai tuomi Didysis Dievas apreiškē karaliui, kas bus ateityje; sapna yra teisingas ir jo išaiškinimas tikras.” – Eilutē 45.

     Išimtasis iš kalno be rankų pagelbos akmuo, kuris sudaužo ir išmēto pagonų valstybes, reiškia tikrąją Bažnyčią, Dievo Karaliją.  Evangelijos Amžiaus laiku tas ”akmuo” yra sudaromas, ”išimtas”, aptašytas ir nudailintas, kad tiktų savo busimai vietai ir didybei, o tas padaryta ne žmogaus rankomis, bet dvasēs ir teisybēs jiega, nematomąja Jehovos jiega.  

     Kuomet jis bus užbaigtas, visiškai išimtas, jis užgaus ir sutrupins šio pasaulio karalijas.  Ne žmonēs, bet valstybēs yra anuoju paveikslu [270] vaizduojamos ir tik valstybēs bus sutrupintos, kad žmonēs butų išganyti.  Viešpats Jezus atējo ne žmonių gyvybēs naikinti, bet išganyti žmones. – Jono 3:17.

     Vienok kaip akmuo nepasidaro kalnu, kol nesudaužo paveikslo, taip ir Bažnyčia, pilnoje prasmēje, pasidarys Karalija, pripildančia visą žemę, tuomet, kai ”Viešpaties Diena”, ”Rustybēs Diena link visų tautų,” ar ”perversmių laikas” bus pasibaigęs; tuomet ji bus įsteigta ir visos kitos viešpatystēs bus jai pavergtos.

     Atsiminkime dabar pažadą, kurį davē Viešpats pergalētomjams Krikščioniškoje Bažnyčioje: 

”Tam, kuris pergalēs, aš leisiu sēdēti su manim ant mano sosto.” 

– ”ir tam, kuris pergal ir užlaiko iki galo mano darbus, aš duosiu galę ant visų tautų; ir jis valdys jas savo geležine lazda; lyg tie puodžiaus indai, jie bus sukulti į šukes, taip kaip aš esu tą gavęs nuo mano Tēvo.” (Apr. 3:21; 2:26, 27; Psal. 2:8-12)

DANIELIAUS REGĒJIMAS APIE ŽEMIŠKĄSIAS VALSTYBES.

      Nebuchodnozoro regējime mes matome žemiškąsias valstybes iš pasaulinio atžvilgio, vaizduojančias žmogišką garbę, didybę ir galę; jame mes taipgi matome nurodymą apie jų suįrimą ir galutina [271] ną sunaikinimą, kaip išreikšta sunykime pradedant auksu ir baigiant geležia ir moliu.

 
Emperor Diocletian (245-313 A.D.)

     Pasaulis myli, gerbia, giria ir gina valdovus ir valdžias aname paveiksle vaizduojamas, nors jos pasaulį nuolat apgaudinējo, viliojo, žeidē ir spaudē.  Pasaulis augštino eilēmis ir proza tojo paveikslo laimingesniuosius atstovus, tuos Aleksandrus, Cezarus, Bonapartus ir kitus, kurių didumas susidarē iš žudymo sau broliškųjų žmonių, ir kurie savo godumu įgyti galybę padarē milijonus našlių ir našlaičių.  

     Tokia pat dvase dar ir dabar yra anojo paveikslo ”dešimtyje kojų pirštų,” kaip parodo mums jų sueiliuotosios armijos iš daugiau, negu dvylikos milijonų žmonių apginkluotų baisiausiais moderniškojo išmislo įrankiais, kad žudyti vieni kitus sulyg ”turinčių buti valdžių” paliepimo.

     Nors išpradžių toji atmaina pridarys nelaimių ir sumišimų, bet pabaigoj ji duos ramybēs ir teisingumo vaisių.

 Danielius sako:

     Kaip mums tosios karalijos išrodo negarbingomis ir žvēriškomis, taip ir jam buvo jos parodytos, kaipo keturi dideli ir žiaurųs laukiniai žvērys.  Jo akims [272] išrodē ateinančioji Dievo Karalija (akmuo) sulyginamai didesnē, negu kaip matē Nebuchodnozoras. 

    Smulkmenas apie pirmuosius tris žvēris (Babilonija – levas, Medo-Persija – meška ir Graikija – leopardas), su jų galvomis, kojomis, sparnais ir t. t., esančius tik prilyginimais, mes aplenksime, kaipo neturinčiais taip didelēs svarbos šiame svarstyme, kaip kad smulkmenos apie ketvirtąjį žvērį – .

     Apie ketvirtąjį žvērį – Romą – Danielius sako:

”Paskui aš mačiau nakties regējimuose ketvirtą žvērį, bjaurią ir baisią, ir labai drutą;… ir ji turējo dešimtį ragų.  

Aš įsižiurējau į tuos ragus, ir štai iš jų tarpo išdygo kitas mažas ragas, tuomi išraudamas su šaknimis pirmesniuosius tris ragus; o štai tasai ragas turējo akis, kaip žmogaus akys, ir burną kuri kalbējo didžius dalykus.” – Dan. 7:7, 8.

The three horns of the Roman Empire

The "Little Horn"

     Kuomet jo įtaka augo, [273] tai trys Romiškosios Viešpatystēs skyriai, ragai, arba jiegos (Geruliai, Rytinē Exarchatē ir Ostrogotai) buvo išrauti, kad padaryti vietos įsteigti jos civilę galę, arba ragą.  Tas paskutinis išimtinai ryškus ragas, popiežija, yra įdomus dar savo akimis, reiškiančiomis gudrumą ir burna reiškiančia iškalbą, reikalavimus ir t. t.

     Jonas Apreikštojas, matydamas regējime tą patį prilyginimo žvērį (valstybę), savo regējimuose, taipgi negalējo surasti jam vardo ir galop pavadina jį visokiais vardais, kurių tarpe pavadina jį ”velniu”. (Apr. 12:9)  

     Jis tikrai parinko tinkamą vardą, nes Roma, kuomet apžvelgiama jos kruvinų persekiojimų šviesoje, pasirodo velniškiausia iš visų žemēs valstybių.  

     Net savo persikeitimu iš pagoniškosios į popiežišką Romą, ji vaizdavo svarbiausį Šētono pobudį, nes kaip Šētonas persikeičia, kad pasirodyti kaipo šviesos angelas (2 Kor. 11:14), taip ir Roma persikeitē iš pagoniškumo pasivadindama krikščione, Kristaus Karalija.*)

*) Kad Roma yra pavadinta ”velniu,” visiškai neužgina buvimą asmeniško velnio, tik atvirkščiai.       Kaip yra žvērys su žinomais pobudžiais, kaip liutai, meškos, leopardai, kurių pobudžiams panašios ir kai kurios valstybēs, taip žinomas ir velnias su ypatingais pobudžiais, kuriems panaši ketvirtoji viešpatystē.

     Vienok popiežinio rago panaikinimas įvyks pirmiausiai.  Jo galybē ir įtaka pradējo nykti, kuomet Napoleonas nugabeno popiežių nelaisvēn į Franciją.  Kuomet nei jų prakeiksmai, nei maldos negalējo paliuosuoti popiežiaus nuo Bonapartų galēs, tai pasirodē aišku tautoms, kad dieviškoji valdžia ir galē, kurias savinosi popiežija, buvo nepamatuotos.  

     Vēliaus svietiškoji popiežijos galē greitai ēmē nykti, kol rugsējyje, 1870 metais, Viktoro Emanueliaus rankomis tapo atimta iš jos paskutinē svietiškosios valdžios galē.

     Neatsižvelgiant į tą, kad tuo visu laiku popiežija nyko, ji nesiliovē skelbti išpustų piktžodžiavimų.  Paskutinis didysis jos pasiskelbimas įvyko 1870 metais, kuomet, vos keletu mēnesių prieš jos nuvertimą, ji pareiškē popiežių neklaidingumą.  Tas viskas minima pranašystēje:  

”Aš mačiau tuomet (tai yra po nuosprendžio prieš tą ”ragą”, kuomet jo sunaikinimas prasidējo) delei tų DIDELIŲ ŽODŽIŲ, kuriuos tas ragas kalbējo.” – Dan. 7:11.

”Aš žiurējau net iki tol, kuomet tasai žvēris buvo užmuštas, jos kunas sunaikintas ir įmestas į degančią ugnį.”  

     Užmušimas ir sudeginimas yra prilyginimais, kaip yra tik prilyginimu ir patsai žvēris – prilyginimu reiškiančiu pilną ir beviltį dabartinų organizuotų valstybių sunaikinimą.  Dvyliktoje eilutēje pranašas pastebi skirtumą tarp šio žvēries ir pirmesniųjų trijų nugaliavimo [275]  

     Iš tų trijų paeiliui (Babilonija, Persija ir Graikija) buvo atimtas viešpatavimas; jos liovēsi buvusios valdovaujančiomis galēmis ant žemēs; bet jų gyvybē, kaipo tautų, nepasibaigē greitai.  Graikija ir Persija dar ir dabar turi truputį gyvybēs, nors jau daug šimtmečių praējo, kaip visasvietinis viešpatavimas išsprudo iš jų rankų.  

     Ne taip, vienok, yra su Romos viešpatyste, ketvirtąja iš tų žvērių.  Ji neteks viešpatavimo ir gyvybēs susyk ir bus visiškai sunaikinta; o su ja ir kitos išnyks. – Dan. 2:35.

     Karalijos perkēlimas iš ketvirtojo žvērio, kuris nuskirtam laikui buvo ”Dievo leistas,” į penktąją, Mesijaus valdomą karaliją, kuomet jai nuskirtasis laikas ateis, yra pranašo apipasakotas šiais žodžiais: 

”Ir štai vienas panašus į žmogaus Sunų atējo dangaus debesiuose ir ējo prie Seniausiojo, ir jie privedē jį arti prie Ano.

Ir buvo duota jam [Kristui – galvos ir kuno sąstatoje] viešpatavimas ir garbē ir karalija, kad visi žmonēs, tautos ir kalbos jam tarnautų.  Jo viešpatavimas yra amžinu viešpatavimu, kuris niekuomet nepasibaigs, o jo karalystei nebus galo.”  

     Angelas išaiškino, jog šis turi reikšti tą, kad ”karalija ir viešpatavimas bei karalijos didybē po visu dangumi bus duota šventiemsiems Aukščiausiojo žmonēms, nes Jo karalija yra amžina; o visos viešpatystēs tarnaus Jam ir klausys Jo. – Dan. 7:13, 27.

     Šio didžiojo paliepimo išpildymui pirmiausia bus reikalinga tų pagoniškųjų valstybių nuvertimas; nes ”šio pasaulio karalijos”, kaip ir ”šio pasaulio kunigaikštis” nepasiduos geruoju, bet turēs buti surištos ir suvaržytos per prievartą.  

     Todel ir yra parašyta: ”Surišti jų karalius retēžiais, o jų didžiunus geležies pančiais, kad išsipildytų ant jų parašytasis nuosprendis; šią garbę turēs visi Jo šventieji.” – Psal. 149:8, 9.

     Žiurint į dabartines valstybes musų Viešpaties ir Pranašo Danieliaus žvilgsniu ir matant jų žiaurų, naikinantį, žvērišką ir saumylingą pobudį, musų širdys privalo laukti pagoniškųjų valstybių pabaigos ir džiaugtis vilčia tų laimingų laikų, kuomet šio amžiaus pergalētojai bus pasodinti ant sosto su jų Galva valdovaut, laimint ir atsteigt vaitojančią žmoniją.  

     Tikrai visi Dievo vaikai gali nuoširdžiai melstis su Viešpačiu: 

”Ateik Tavo karalija, buk Tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemēs.”

God’s kingdom is to be inaugurated before the kingdoms of this world fall.

     Ir, kaip kitos, ji turi buti pašaukta ir įvesta į galę pirmiau, negu pavartoti savo galę sukulimui bei užmušimui žvērių ar karalijų buvusių pirm jos.  Iš čia ir pasakymo nuoseklumas: 

Šių karalių dienose [kuomet jie bus dar galēje] dangaus Dievas įsteigs [galēje ir galybēje] karaliją.”  

     O kuomet ji bus jau įsteigta, tai ”sudaužys į gabalēlius ir prarys visas tąsias karalijas ir stovēs amžinai.” (Dan. 2:44)  Todel tikrai galime tikētis, kad Dievo Karalija bus įsteigta pirm šio pasaulio karalijų griuvimo, ir kad jos [277] galēs ir spēkos įsteigimas bus anų griuvimo priežasčia.

Satan’s power has not been absolute.

 
Emperor Hirohito

 
Benito Mussolini

DABARTINOS VALSTYBĒS ŽIURINT KITU ŽVILGSNIU.

     Augščiausioji teisē ir galē valdyti pasaulį priklauso ir visuomet priklausys Sutvertojui, Jehovai, neatsižiurint į tą, kam Jis paves tą valdžią ir galę pildyti po Jo priežiura.  Per netobulumą ir silpnumą įvykusį delei neištikimumo karalių-Karaliui, Adomas greitai tapo silpnu ir apleistu.  

     Kaipo monarkas, jis pradējo netekti galēs, kuriąją išpradžių jis valdē ir laikē paklusnume žemesniuosius gyvunus sulyg savo valios tvirtumo.  Taipgi jis neteko galēs valdyti pats save, taip, kad, kuomet jis privalē daryti gerą, jo silpnumas jam kliudē, o nedora buvo su juo; ir taip jis nedarē gero, kurį privalē daryti, o darē blogą, kurio neprivalē daryti.

     Todel, nemanydami išteisinti musų maištingą padermę, mes galime apgailauti jos tuščias pastangas valdytis ir tvarkyti savo gerbuvį.  Bet šį-tą galima pasakyti ir apie pasaulio padarytuosius šioje linkmēje pasisekimus, nes nors pripažįstame tikrąjį tų žvēriškų valstybių pobudį, nedorą ant kiek tik tas galima, tai visgi buvo geriau, kad jos buvo, negu kad jų butų visiškai nebuvę – daug geresnēs už beteisę ir anarkiją.  

     Nors anarkija gal butų ir patinkamesnē ”šio pasaulio kunigaikščiui,” bet ji nebuvo pageidaujama jo pavaldiniams, o jo galē nēra visatina: ji baigiasi su jo išgalējimu veikti per žmoniją; todel jo politika turi didžiumoje prisitaikyti prie žmonių minčių, palinkimų ir prietarų.  

     Žmogaus palinkimu buvo savivaldymasis nepriklausomybēje Dievui; kuomet Dievas leido žmogui tą pamēginti, Šētonas pasinaudojo šia proga išplēsti savo įtaką ir viešpatavimą.  

     Todel benorēdamas užmiršti Dievą (Rom. 1:28)  žmogus pavedē save šio apgavingo ir galingo, nors nematomo, priešo įtakai; [278] ir nuo to laiko jis turējo kovoti prieš Šētono sumanymus, kaip ir prieš savo paties silpnumus.

Mankind’s governments try to promote justice.

Where justice has been ignored, revolutions have resulted.

Joseph Stalin

     Nors pavienių asmenų sugedimas ir saumylystē atmetē į šalį teisingąjį kelią, taip, kad tikrasis teisingumas retai sutinkamas, kurioje nors šio pasaulio karalijoje, vienok galutinų visų organizuotų valstybių tikslu visuomet buvo pastumēti teisingumą ir žmonių gerovę.

     Kokio laipsnio tas tikslas pasiekē, tai jau kitas klausimas; bet tokis buvo visų valstybių reikalavimas ir delei to tikslo valdomieji žmonēs nuolankiai palaikē jas.  O kur jau teisingumas buvo visiškai nepaisomas, tai arba žmonių minios buvo apjakinamos ir apgaunamos, arba pasekmēse kildavo karai, maištai ir revoliucijos.

     Įgavusiųjų valdžią pasaulio valstybēse niekingų tyronų tamsųs darbai nereiškē šių valstybių įstatus ir įstaigas, bet tą, kad šie tyronai, pasisavinę valdžią, nukreipē ją blogojon pusēn, padarydami jų pobudį žvērišku.  Kiekviena valstybē turējo didžiumoje išmintingus, teisingus ir gerus įstatymus, apginančius gyvybę ir turtą, apginančius namų ir vaizbos reikalus, baudžiančius prasikaltimus ir t. t.  

     Jos taipgi turējo ginčų išrišimui apeliacijos teismus, kuriuose pagaliaus nors kiek teisingumo buvo randama; ir nors esantieji tokiuose urēduose ir netobuliausiais butų, tai vis tokių įstaigų naudingumas ir reikalingumas buvo aiškiai matomas.  Nors menkomis šios valstybēs buvo, bet be jų nedoroji žmonijos dalis, savo didžiuma, butų apgalējusi teisingąją, gerąją dalį.

Vladimir Lenin

Adolf Hitler
__________

     Todel pažindami žvēriškąjį tų valstybių pobudį, parodytą daugumos iškeltųjų į galę neteisingų valdovų per Šētono užmačias ir prigavystes veikiančias [279] žmonių silpnume bei išklaipytuose skoniuose ir palinkimuose, mes visgi matome, kad tosios valstybēs buvo geriausiomis pastangomis, kokias darē menka puolusi žmonija savo valdymuisi.  

     Šimtmetis po simtmečiui Dievas leido jiems daryti tas pastangas ir matyti pasekmes.  Bet praējus bandymų šimtmečiams, pasekmēs yra taip pat nepatenkinančios šiandien, kaip jos buvo kuriame nors istorijos laikotarpyje.  

     Tikrenybēje net pasirodo, kad minių nepasitenkinimas dabar yra daug didesnis ir platesnis, negu kada nors pirmiau; ne todel, kad dabar yra daugiau priespaudų bei neteisybių, negu seniau, bet todel, kad, sulyg Dievo patvarkymo, žmonių akys daugiau atviros pažinojimui.

     Ši žmonių nuomonē neprasidējo laipsniškai nuo žmogaus pirmojo mēginimo savimi valdytis, bet aiškiai apsireiškē tik šešioliktame šimtmetyje, o greičiausiu žingsniu pasistumējo pirmyn paskutiniuose penkiasdešimtyse metų.  

     Tokis nuomonių persikeitimas nēra praeitų amžių prityrimo vaisiumi, bet padidējusio ir abelnai pasiskleidusio žmonių miniose mokslo pasekme.  Prirengimas prie šio abelnojo mokslo skleidimo prasidējo su spaudos [280] išradimu apie 1440 metus, ir jam sekusiu knygų ir laikraščių pasidauginimu.  

     Šio išradimo įtaka į visuomenēs abelną apšvietą pradējo buti jaučiama maž-daug šešioliktame šimtmetyje, o tolesnieji jos žingsniai yra visiems žinomi.  Abelnas minių mokinimas tapo išplatintas, o visoki išradimai ir atradimai darosi kasdieniniais įvykiais.  

     Tas mokslo padidējimas žmonēse, kuris yra Dievo skirtas ir turēs savo laiku užsibaigti, yra dabar svarbiausiu įrankiu Šētono surišimui, slopinančiu jo įtaką ir varžančiu jo galę šioje Dievo Karalijos steigimui ant žemēs ”Prirengimo Dienoje.”

Knowledge brings an awakening of self-respect and a realization of rights.

 
Martin Luther King, Jr. 

Rosa Parks

     O pranašai sako, kad delei mokslo padidējimo pasiplēs dar didesnis ir platesnis nepasitenkinimas, kuris galop apsireikš visasvietinoje revoliucijoje, nugraujančioje visus įstatymus ir tvarką; pasekmēse įvyks anarkija ir nelaimēs visoms klasēms; bet kad šių sumišimų viduje dangaus Dievas įsteigs savo Karaliją, kuri patenkins visų tautų troškimus.  

     Nualsinti ir nugązdinti savais nepasisekimais ir matydami, kad jų didžiausioji pastanga suteikē jiems tik anarkiją, žmonēs džiaugsmingai pasitiks dangiškąją valdžią, nusilenks jai ir pripažins jos tvirtą ir teisingą valstybę.  Taip žmogaus kraštutinumas taps dieviškąja proga ir ”visų tautų troškimo išsipildymu” – Dievo Karalijos galēje ir didžioje garbēje atējimu. – Agaj. 2:7.

     Jie mokino, kad bažnyčia pildytų įstatymus ir gerbtų valdininkus delei jų vietos, nors jie asmeniškai ir nebutų pagarbos vertais; užsimokēti nuskirtus mokesnius ir nesipriešinti jokiems išleistiems įstatymams (Rom. 13:1-7; Mat. 22:21), išskiriant tik atsitikimus, kuomet tie įstatymai priešingi Dievo įstatymams. (Apašt. Darb. 4:19; 5:29)  

     Viešpats Jezus, apaštalai ir ankstyboji bažnyčia buvo nuolankiais įstatymams, nors jie buvo atsiskyrę nuo šio pasaulio valdžių ir nedalyvavo jose.

After the death of the Apostles, preaching of the coming kingdom of God was unpopular.

     Jie yra draug-piliečiais ir dangiškosios karalijos paveldējais (Efez. 2:19), ir, kaipo toki, privalo sau reikalauti tik tokių teisių ir prievolių šio pasaulio karalijose, kokios yra leidžiamos svetimžemiams.  Jų pasiuntinybē yra ne prigelbēti pasauliui gerinti jo dabartinį stovį, neigi turēti ką nors bendra su jo dabartiniais reikalais.  

     Mēginimas ką nors panašaus daryti butų tik tuščia pastanga, nes pasaulio eisena ir jos pasibaigimas yra aiškiai nužymēta Šventraštyje ir yra pilnoje žinioje To, Kuris savu laiku duos mums karaliją.  Tikrosios bažnyčios įtaką kaip dabar, taip ir visuomet buvo labai maža, – taip maža, kad beveik nieko nereiškē politiškai; o nors ji išrodytų didelē, tai mes privalome sekti Viešpaties ir apaštalų pavyzdį ir mokinimą.  

     Žinodami, kad Dievo tikslu buvo leisti pasauliui pačiam išbandyti galējimą savimi valdytis, tikroji bažnyčia, kuomet pasaulyje, negali buti pasaulinē.  Šventieji gali turēti įtakos į pasaulį tik savo atsiskyrimu [282] nuo jo, duodami savo šviesai šviesti; tuomi per jų gyvenimą teisybēs dvasē pabara pasaulį.  

     Todel, kaipo ramųs, nuolankųs ir pildantieji kiekvieną teisingą įstatymą, peikiantieji kiekvieną netiesotumą ir nuodēmę, rodantieji kelią į pažadētąją Dievo Karaliją ir tikimąsias anoje palaimas, o ne kaipo, sulyg dabar paprastojo budo, maišantiesi į politiką ir jieškantieji su pasauliu sau galēs ir tuomi įtraukiamieji į karus, nuodēmes ir abelną pažeminimą, – jie – busiančioji Ramybēs Kunigaikščio nuotaka, kaipo Jos Viešpačio atstovē pasaulyje, – privalo buti garbingoje skaistybēje.

The Pope crowning Charlemagne

     Bet kai kurie sumanē pataisyti Dievo planą pasistengimu laikyti bažnyčią ne kentējimuose, bet svieto malonēse.  Sujungimu jos su žemiškomis valdžiomis, tas jiems pasisekē.  To pasekmēje įsisteigē popiežija, kuri kartą buvo tapusi tautų valdove ir karaliene.  – Apr. 17:3-5; 18:7.

     Tuomi nusistatymu viskas persikeitē: kančių vieton atējo garbē; nusižeminimo vieton atējo puikybē; teisingumo vieton atējo klaidos; vieton buti persekiojama – ji tapo persekiotoja visų, kurie tik papeikē jos naujas ir neteisētas garbes.  

     Greitai [283] ji pradējo išradinēti naujus mokinimus ir klaidaprotavimus savo žingsnių išteisinimui, pirmiausiai apgaudama pati save, paskui tautas, buk jau pažadētasis Tukstantmetinis Kristaus karaliavimas atējo ir kad Karalių Kristų atstovauja jos popiežiai, kurie karaliauja ant žemēs karalių, kaipo Jo vietininkai.  

     Tie jos pareiškimai įstengē apgauti visą pasaulį ”Ji apgirdē visas tautas” savo klaidingais mokinimais (Apr. 17:2), įgązdindama jas nurodymu, kad amžinosios kančios laukia tų visų, kurie tik priešinasi jos pareiškimams.  Greitai Europos karaliai tapo karunuojami ar numetami vien jos paliepimais ir jos manomąja valdžia.

     Mat nors reformatoriai daugelį popiežijos priekabių prie bažnytinēs teismavaldystēs ir kt. atmetē, bet pasiliko sau garbę, kuri žemiškus karalius prijungia prie krikščionybēs.  Taigi reformatoriai įpuolē į tą pačią paklaidą ir naudojosi monarkų gale skirti ir užgirti valdžias ir karalius, bei vadinti ”kirkščioniškomis karalijomis,” ar Kristaus karalijomis.  

     Todel mes tankiai girdime tą navatną mįslį ”Krikščioniškasai Pasaulis” kuri darosi tikrai mįsle, kuomet į ją pažiurima tikrųjų Evangelijos mokinimų šviesoje.  Viešpats pasakē apie savo mokinius: ”Jie nēra iš šio pasaulio, kaip ir aš nesu iš šio pasaulio.”  O Paulius bara mus sakydamas: ”Nebukite panašųs šiam pasauliui.” – Jono 17:16; Rom. 12:2.

     Dievas niekad neužgyrē šių karalijų pavadinimą Kristaus vardu.  Vardinēs bažnyčios apgautos šios tautos, seka netikrą vēliavą, sakydamosios, kad jos yra tuomi, kuomi jos nēra.  Jų vienatinis pavadinimas, greta žmonių balso, yra Dievo aprubežiuotame [284] leidime, pasakytame Nebuchodnozorui, – kol ateis Tas, kurio teisē yra viešpatauti.

     Pareiškimas, kad šios netobulos karalijos, su jų netobulais įstatymais ir tankiai su saumyliais ir nedorais valdovais, buk esančios ”Viešpaties ir Jo Pateptinio” karalijomis – yra dideliu šmeižtu tikrąjai Kristaus Karalijai, prieš kurią jos greitai turēs sugriuti, ir šmeižtu jos ”Taikos Kunigaikščiui” bei teisingiems valdovams. – Izaj. 32:1.

     Kita svarbi žala išeinanti iš šios paklaidos yra ta, kad ji nukreipia Dievo vaikų domę nuo pažadētosios dangiškosios karalijos; kad ji veda juos į nepriderantį pripažinimą žemiškų karalijų ir draugavimasi su jomis ir į beveik bergždžius bandymus įskiepinti šiems laukiniams pasaulio tvariniams krikščionybēs malones ir doras, apsilenkiant su Evangelijos posakiais apie tikrąją karaliją ir ją liečiančiąja viltimi.  

     Budami šiame apsirikime, kai kurie dabar labai stengiasti, idant Dievo vardas butų įspraustas į Suvienytųjų Valstijų konstituciją, kad tuomi ši tauta taptų krikščioniška.  Reformuotieji presbyterijonai per daugelį metų atsisakinējo balsuoti ar užimti kokias nors vietas šioje valstybēje, todel, kad ji nesanti Kristaus Karalija.  

     Tuomi jie pripažista nepriderumą krikščionims dalyvauti kitur.  Mes labai atjaučiame tokiam palinkimui, bet ne su išvada, kad jei Dievo vardas konstitucijoje bus pažymētas, tai tuomi bus perkeista ši valstybē iš svietiškosios karalijos į Kristaus karaliją ir tuomi pasidarys jiems galimybē balsuoti ir užimti vietas valdžioje.  

     O, kaip tai neišmintinga!  Koks tai didelis apgavimas, kuriuo ”Kekšių Motina” nugirdē visas tautas (Apr. 17:2); juk tik tokiu pat budu, kaip sakoma ir Europos karalijos buvo pervestos nuo Šētono į Kristų bei tapo ”Krikščioniškomis Tautomis.”

     Reikia žinoti, kad kaip geriausios, taip ir blogiausios [285] šios žemēs tautos yra tik ”šio pasaulio karalijomis,” kurių galēs laikas, gautasis nuo Dievo, dabar jau beveik baigiasi ir jos turēs užleisti vietą jų nuskirtai pasekējai – Mesijaus Karalijai, penktąjai visasvietiniai žemēs viešpatystei.  (Dan. 2:44; 7:14, 17, 27)  Šioji pažvalga daug prigelbēs surasti tiesą ir panaikinti klaidą.

      Vienok popiežijos šioje linkmēje pasielgimai, užgirti ir protestoniškųjų reformatorių, nēra krikščionių atmetami.  Ir kadangi jie privalo palaikyti Kristaus Karaliją, tai jaučiasi priverstais ginti dabartinąsias griuvančias taip- vadinamosios krikščionijos karalijas, kurių laikas jau baigiasi; tokiu budu jų užuojautos tankiau yra priespaudos pusēje, negu teisybēs ir laisvēs pusēje; jie greičiau šalininkauja šio pasaulio karalijoms ir šio pasaulio kunigaikščiui, negu ateinančiai tikrąjai Kristaus Karalijai. – Apr. 17:14; 19:11-19.

     Žmonēs pradeda vartoti savo protavimo jiegas išrišimui šio, ar jam panašių klausimų; o priēję prie išvados jie veiks daug greičiau, kuomet pamatys, kad jie buvo apgaudinējami varde Teisingojo Dievo ir Ramybēs Kunigaikščio.  

     Ištikrųjų daugelis yra palinkusių manyti, kad krikščionybē savaimi yra nepamatuotoji apgavystē ir kad, suvienyta ji su pasaulio valdovais, turi vien tikslą tramdyti žmonių laisves.

     Bet jie to nepadarys, nei negali padaryti dabartiname nupuolimo [286] stovyje; todel apsiginklavę saumylumu, kiekvienas jų siekia viešpatavimo, per ką šio pasaulio karalijos užsibaigs didžiausiuoju sumišimu, kokio nēra buvę nuo pat tautų atsiradimo.  

     Apie tuos, kurie bereikalingai bandys laikytis pranykusiojo viešpatavimo, kuomet viešpatavimas bus atiduotas Tam, Kuriam priklauso, Viešpats kalba, kad jie kovoja priešais Jį – kova, kurią jie tikrai pralaimēs.  Jis sako: –

Kissing the Pope's toe -- an erroneous application of "kiss the  Son" [God's Anointed Son]. Rulers of earth are to repent to avoid God's anger.

”Kodel taip triukšmingai renkasi tautos ir žmonēs užtarauja tuščius daigtus?  

Žemēs karaliai statosi ir valdovai tariasi prieš Viešpatį ir Jo Pateptinį, sakydami: Sutraukykime jų ryšius ir meskime šalin jų virves nuo musų.  

Bet Jis, kuris sēdi danguje, juoksis: Viešpats laikys juos pajuokoje.  Tuomet Jis kalbēs jiems savo rustybēje ir išgąsdins juos savo įpykimu: Aš patepiau mano karalių mano šventame Siono kalne … 

Todel supraskite dabar jus, karaliai, išmanykite jus, žemēs teisējai: tarnaukite Viešpačiui baimēje ir džiaugkitēs drebēdami.  

Bučiuokite [tapkite Jo draugais] Sunų [Dievo Pateptinį], nes kitaip Jis supyks ir jus žusite ant kelio, kadangi Jo kerštas greitai užsidegs.  Palaiminti yra visi, kurie ima prieglaudą Jame.” – Psal. 2:1-6, 10-12.