Studijavimas 11

Trys Keliai: Platusis Kelias, Siaurasis Kelias Ir Vieškelis

Few find the "narrow way" to life today.

[215] ”Platus yra pražuties vartai, ir platus tasai kelias, vedantis į juos; ir daugelis eina tenai.  Kaip siauri yra gyvenimo vartai! kaip sunkus kelias vedantis tenai! Ir kaip maža tų kurie jį randa!”– Mat.7:13, 14.

The "highway of holiness" will be available for all.

”Ir bus tenai vieškelis, ir kelias, kuris bus vadinamas šventenybēs keliu; nešvarieji negalēs eitijuomi, nes jis bus vien keliaujantiems žmonēms, nors paikieji neklys jame.  Nei levas, nei kitas koks drąskantis žvēris nevaikščios juomi; o tie, kurie tuomi keliu eis – bus išganyti.” – Izaj 35:8, 9.

PLATUSIS KELIAS Į PRAŽUTĮ.

     Šis kelias pavadintas plačiuoju keliu todēl, kad jis lengviausias ištvirkusiai žmonių veislei.  Prieš šešis tukstančius metų nuskirtasai sunaikinimui prasikaltēlis Adomas (jame atstovaujama žmonijos padermē) pradējo eiti tuomi keliu ir, po devynių šimtų [216] ir trisdešimties metų priējo to kelio galą – sunaikinimą.  

     Metams ir šimtmečiams bēgant, tasai žemynlik vedąs kelias tapo labai švelniai išlygintu ir žmonija greičiau ir greičiau juomi skubējo prie pragaišties, nuo ko kelias kasdien darēsi vis lygesniu ir slidesniu nuo nuodēmių.  

     Ir ne tik kad tasai kelias darēsi švelnesniu, bet ir žmonija kasdien darēsi silpnesne atsispyrime, taip kad dabar vidutinis žmogaus amžis yra apie trisdešimts penki metai.  Žmonēs dabar prieina to kelio galą – sunaikinimą – devynis šimtus metų greičiau, negu priējo pirmasis žmogus.

For 6,000 years, sin and death have reigned relentlessly.

     Tiesą atžingsniuoti atgal prie originalēs tobulybēs nebuvo galima, nors kai-kurių pastangos prie to buvo labia pagirtinos ir pageidaujamų pasekmių duodančios.  Per šešis tukstančius metų nuodēmē ir mirtis žiauriai viešpatavo žmonijoje ir varē ją šiuo pragaišties keliu, kol evangelijos amžius neparodē budo, kaip pabēgti iš to kelio.  

     Nors pirmesniuose amžiuose ir buvo matomi vilties spinduliai neaiškiuose ženkluose ir šešēliuose, kurių džiaugsmingai kai-kurie stvērēsi ir elgēsi pagal juos; vienok gyvenimas ir nemirtinumas nebuvo aiškiai nušviesti kol neatējo musų Viešpats ir Išganytojas Jezus Kristus ir kol apaštalai nepareiškē geros naujienos apie atpirkimą ir nuodēmių atleidimą; ir kaipo pasekmē to, prisikēlimą iš to išnaikinimo. (2 Tim. 1:10) 

Jesus called the new way the "narrow way to life."

     [217] Nors budą pabēgti iš plačiojo kelio, einančio į pragaištį, nurodē Evangelija, vienok labai didelē žmonijos dalis, nuodēmēs klaidinama ir priešingumo aklinama, nekreipia domēs į šią naudingą žinią. Tie, kurie su dēkingumu dabar priima gyvybēs prižadus bei žmogaus esybēs atnaujinimą per Kristų, parodē tai žmonijos daliai naują kelią kuriuo pašvęsti tikintieji gali eiti toliau už žmogiškąją prigimtį į augštesnią – dvasinę prigimtį.  

     Šitą naująjį kelią ”pašvęstąjį mums” – tai karališkai kunigijai (Ebr. 10:20) – musų Viešpats – pavadino taip:

What is life?

”SIAURASIS KELIAS Į GYVYBĘ.”

     Musų Viešpats sako mums, kad delei šio kelio siaurumo daugelis yra linkusių keliauti Plačiuoju Keliu į pragaištį.  ”Ankšti yra vartai ir siauras yra kelias vedantis į gyvybę, ir mažai yra tų, kurie randa jį.”

     Gyvybē yra labai platus ir daug reiškiąs žodis, bet čia musų Viešpats vartoja jį augščiausios gyvenimo formos prasmēje, liečiančioje dieviškąją prigimtį – nemirtinumą – kurio jieškoti Jis mus pakvietē.  Kas yra gyvybē?  

     Mes ne vien jaučiame ją mumyse, bet matome ją veikiančią ir žemesniuose gyvunuose ir net augmenyse, o taipgi girdējome ją esančią augštesnēse formose – angēliškoje ir dieviškoje.  Kaip mes apibendrysime tokį plačiąprasmį žodį?

     Kiekviena gyvybē, ar tai Dievuje, ar Jo tvariniuose, yra ta pati: tai energijinē jiega, o ne medžiaga.  Tai jiega, kuri gyvuoja Dievuje ir kuri yra įteikiama Jo tvariniams sulig Jo tam tikrų patvirtinimų.  

     Todel tai Dievas yra tos gyvybēs priežastis, Tvērējas, versmē.  Gi tvariniai nēra paties Tvērējo esybēs ar prigimties dalimis, ar atžalomis, kaip kai-kurie mano, bet Dievo rankų padarai, apdovanoti gyvybe. 

The divine nature is life independent, unlimited, exhaustless.

     Tai ši yra toji kokybē, kuri priklauso tik dieviškąjai prigimčiai ir kuri vadinama žodžiu nemirtinumas.  Kaip pasakyta pirmesniąjame skyriuje, nemirtinumas reiškia atsispyrimas prieš mirtį, o su ją – prieš ligas ir skausmus.  Tikrenybēje nemirtinumas gali buti vartojamas žodžiaprasmēje dieviškumas.  

     Iš dieviškojo nemirtino šaltinio išeina visa gyvybē ir palaima, kiekviena gera ir tobula dovana, kaip kad iš saulēs eina žemei šviesa ir jiega.

     Šviesa juk yra vis ta pati, bet daigtai, kuriuos ji apšviečia, skirtingi savo galimybe priimti ir perleisti ją.  Tas pat yra ir su gyvybe: ji išeina iš vienos neišsemiamos versmēs.  Ustrica (oysteris) turi gyvybę, bet jos organizmas yra toks, kad nēra galima parodyti daug gyvumo, lygiai kaip kad plyta negal [219] atšviesti daug saulēs šviesos.  

     Tas pat ir su augštesniais gyvybēs apsireiškimais gyvuliuose, žuvyse ir paukščiuose.  Kaip skirtingų rušių stiklai po saulēs spinduliais, taip šie įvairųs gyvunai parodo skirtingas savo organiškas jiegas, kuomet gyvybē gaivina jų organizmus.

     Jis tapo taip tobulai suformuotas, kad galējo gauti ir užlaikyti visą Dievo jam skirtąją gyvybę ir niekad neduoti jai aptemti.  Tokiu buvo Adomas pirm jo nupuolimo, butent, tobulesniu už visus kitus tvarinius ant žemēs, ne delei jam suteiktų gyvybēs principų skirtumo, bet delei jo tobulesnio organizmo.  

     Vienok nepamirškime, kad kaip deimantas tegali spindēti tiktai tuomet, kai į jį šviečia saulēs šviesa, taip ir žmogus gali turēti ir naudotis gyvybe tik tuomet, kuomet gyvybēs šaltinis jam teikiamas.  Žmogus nēra gyvybēs esybe: jis nēra gyvybēs versme, kaip deimantas nēra šviesos versme.  

     Aiškiausiu įrodymu, kad mes nasame neišsemiamu gyvybēs šaltiniu mumyse, ar, kitaip kalbant, kad mes nesame nemirtinais, yra tai, kad kuomet nuodēmē tapo padaryta, mirtis krito ant visos žmonijos.

     Laiku, kuriame buvo žmogui uždrausta valgyti vaisių nuo Pažinties medžio, jam buvo leista valgyti vaisius nuo medžių palaikančių jo gyvybę; ir jis buvo nuo anų atskirtas tiktai po prasižengimo, kad mirties bausmē galētų jį pasiekti – I Moz. 3:22.

     Jo grožis išnyksta, savo grožio ir blizgējimo, kuomet negauna šviesos, taip žmogus netenka gyvybēs, kuomet Dievas liauja teikęs jam tos gyvybēs palaikymo. 

"There is no work... nor knowledge... in the grave..."

”Taip, žmogus atidavē dvasę (gyvybę) ir kur jis yra?” (Job. 14:10)  

”Jo vaikai garbingais tapo, bet jis to nežino; ar jie varguosna įpuolē – jis to nemato.” (Eil. 21)  

”Nes nēra nei darbo, nei prietaisų, nei žinojimo, nei protavimo grabe, į kurį tu atsigulsi.” (Sal. Mok. 9:10)

Man is to have
his beauty restored.

     Juk už nuodēmes Kristus kentējo ir pasiaukojo, ”Kad visi kapuose gulintieji prisikeltų.”  Įvyks atnaujinimas visų daigtų; pirmiausiai proga visiems atgimti, o paskui galimybē įgyti žmogiškąjį tobulumą visiems, kurie Atpirkējo klausys.

Divine nature was originally the possession of God.

"Who only hath immortality..."
I Timothy 6:16

     Ak, kokia tai viltis!  Ar drįstame mes tikētis tokios augštos garbēs?  Tikrai negali niekas teisētai to tikētis be tikro ir aiškaus prižadējimo.

     [221] Randame parašyta 1 Tim. 6:14-16, kad nemirtinumas, arba dieviškoji prigimtis pirmapradžioj buvo tik dievystēs savasčia.  Ten skaitome: 

”Jisai [Jezus] Jo laikuose [Tukstantmetiniame Amžiuje] parodys kas yra palaimintu ir galingu – karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, kuris tik vienas yra nemirtinu, gyvenąs nei vienam žmogui nepasiekiamoje šviesoje, kurio žmogus niekad nematē ir negali matyt.”  

     Visi kiti tvariniai: angelai, žmonēs, gyvuliai, paukščiai, žuvys, ir kt. yra tik lukštai laikantys savyje savo gyvybēs saiką ir skiriantiesi vienas nuo kito pobudžiu, gale ir kokybe atatinkama tam organizmui, kuriuos Sutvertojas teikēsi kiekvieną apdovanoti.

    Toliau mes randame, kad Jehova, kuris tik vienas pirmapradžioje turējo nemirtinumą, augštai iškēlē savo Sunų musų Viešpatį Jezų į tą patį dieviškumą – nemirtiną prigimtį; todel Jezus ir išreiškia savo Tēvo asmens paveikslą. (Žyd. 1:3)  Taigi mes ir skaitome:

”Kaipo Tēvas turi gyvybę savyje [Dievo nemirtinumo apibendrinimas – gyvybē savyje – reiškia gyvybę ne paimtą iš kitų šaltinių, ne priklausančią aplinkybēms, bet savistovę, įgimtą gyvybę], taip Jis davē Savo Sunui gyvybę Jame.” (Jono 5:26) 

     Tuo budu, prisikēlus Viešpačiui Jezui, dvi esybēs tapo nemirtinomis; o net toji pat malonē yra suteikta Avinēlio Sužiedotinei, išrinktai Evangelijos amžiuje!  

     Vienok ne visi iš tos didelēs šeimynos, kuri iš vardo priklauso Bažnyčiai, susilauks tos didelēs dovanos, bet tik tasai ”mažas burelis” pergalētojų stengsis to gauti, kurie artymai seks Mokytojo pēdomis, kurie, kaip Jis, eis siauruoju pasiaukojimo keliu, nesibijodami net mirties.  

     Tie, kuomet atgims prisikeldami iš numirusiųjų, turēs dievišką prigimtį ir formą.  Šis nemirtinumas, nepriklausomas, savistovis, dieviškoji prigimtis ir yra toji gyvybē, į kurią siaurasis kelias veda.

     Bet ”dar nepasirodo, kuomi mes busime” – kokis dvasiškasis kunas bus, tik ”mes žinome, kad kuomet Jis pasirodys, tai mes Jam lygųs busime,” ir ”dalyvausime apreikštoje garbēje.” – 1 Jono 3:2; Kol. 1:27; 2 Kor. 4:17; Jono 17:22; 1 Pet. 5:10; 2 Tesal. 2:14.

     Iš pasmerkties užējusios ant visos žmonijos, išsigelbējo tik tie, kurie pasisavino tą atlyginimą; gi kiti visi vis dar keliauja plačiuoju keliu.  Gi vienatiniu į gyvybę  keliu, delei jo sunkenybių, drįsta keliauti vos tik kai-kurie.  Žmonijos minios, delei savo silpnumų, pasirenka sau platųjį kelią parankų saviems užganēdinimams.

     Laikydamas save liuosu nuo Adomo nuodēme užtrauktosios mirties bausmēs, pasišventēlis liuosu noru atiduoda ar paaukoja tąsias žmogiškas teises, laikomas savomis, kurias atatinkamu laiku jis, kartu su visu pasauliu butų gavęs.  

     Kaip ”žmogus Kristus Jezus” atidavē, ar paaukojo už pasaulį savo gyvybę, taip ir šie tampa Jo pasiaukojimo dalyviais. [223]  Ir ne todel, kad Jo pasiaukojimas nebuvo užtektinu, ar kad kitų pasiaukojimas butų reikalaujamas, bet, kuomet Jo pasiaukojimas yra pilnai užtektinu, šitiems yra leistina tarnauti ir kęsti su Juo, kad tapti Jo sužiedotiniais ir paveldējais su Juo.  

     Todel, kuomet pasaulis yra po mirties prakeiksmu, ir miršta su Adomu, šitas ”mažas burelis” savo čia aprašytuoju pasitikējimu ir pasišventimu, kaip sakoma, miršta su Kristumi.  Jie pasiaukoja ir miršta su Kristumi, kaipo žmogystos, kad tapti Kristaus dieviškosios prigimties ir garbēs dalyviais; nes mes tikimēs, kad jei mes mirsime su Juo, tai ir gyvensime su Juo.  Jei mes kenčiame su Juo, tai mes ir busime pagarbintais su Juo. – Rom. 8:17 ir 2 Tim. 2:11, 12.

     Baigianties Evangelijos amžiui, siaurasis kelias į nemirtinumą užsidarys, nes parinktasis ”mažasis burelis”, skirtas išmēginimui ir išbandymui, bus jau surinktas.  

     ”Dabar yra priimtinas laikas” – laikas, kuriame pasiaukotojai, pridengti Jezaus nuopelnu ir numirę Jame, yra Dievui priimtinais, kaipo malonaus kvapo auka.  Mirtis, kaipo bausmē Adomui, nebus palikta ant visad: ji bus panaikinta Tukstantmetiniame amžiuje; tačiaus kaipo pasiaukojimas, ji bus priimtina ir atlygintina tik Evangelijos amžiaus laiku.

"For as many as are led by the Spirit of God, they are the sons of God."
Romans 8:13,14

     Naujasis gyvenimas bus lengvai užslopinamas; Paulius mums sako, kad mes, pradēti iš dvasios per teisybę, jei gyvensime sulig kuno, tai mirsime (neteksime gyvybēs), bet jei per dvasią numarinsime kuno darbus (žmogiškosios prigimties palinkimus), tai (kaipo nauji tvariniai) gyvensime; nes Dievo vaikai yra tie, kuriuos Dievo Dvasia vadovauja.  (Rom. 8:13,14)  

     Šis tai yra didžiausios svarbos mokslu visiems pasišventusiems; nes jei mes pasisiųlēme Dievui paaukoti žmogiškąją prigimtį, ir jei tasai pasiaukojimas buvo Jo priimtu, tai butų bergdžia imti jį atgal.  

     Dievas laiko musų žmogystą mirusia, ir ji turi mirti, kad daugiau neatgyti.  Viskas, ką galima laimēti, tai, grįžtant į kuniškąjį gyvenimą, gauti biskį žmogiško smagumo naujosios dvasinēs prigimties lēšomis.

     Jie dalinai pamiršo siųlomąjį mums atlyginimą ir bando eiti vidurinuoju keliu – prisilaikyti Dievo malonių ir pasaulio malonumų, užmiršdami, kad ”draugavimasi su pasauliu yra priešinimasi Dievui” (Jok. 4:4), ir kad pamokinimu tiems, kurie skubinasi prie atlyginimo, yra nemylēti pasaulio, nejieškoti tuščios garbēs, bet jieškoti tos garbēs, kuri vien iš Dievo išeina. – 1 Jono 2:15; Jono 5:44.

     Kaip Apaštalas sako, jie yra atiduodami Šētonui, kad jų kunas butų sunaikintas, idant dvasia (naujai pradētoji prigimtis) butų išgelbēta Viešpaties Jezaus dienoje. (1 Kor. 5:5)  Ir jei gerai pereis drausmēs [225] lamdymus, jie bus įleisti į dvasinį stovį. 

The rugged, steep, narrow way of the Christian

The difficulties of the narrow way are a separating principle, refining the people of God.

     Musų kelias yra duobētas, nelygus ir siauras, ir jei mes neturēsime naujos jiegos kiekvienam naujam žingsniui musų kelionēs, tai mes niekad neprieisime to kelio galo.  Bet musų Mokytojaus žodis yra padrąsinantis: Buk drąsus; aš pergalējau; mano malonē yra tau užtektina, nes mano pajiega yra stipri silpnybēje.  (Jono 16:33; 2 Kor. 12:9)  

     Šio kelio sunkumai yra veikmēje išskirti, pašvęsti ir apvalti ”ypatingus žmones,” kad jie butų ”Dievo sunais ir Jezaus Kristaus dalyviais paveldējime.”  

     Atsižvelgiant į šiuos dalykus, drąsiai eikime prie malonēs sosto, kad galētume gauti mums reikalingų malonių ir pagelbos sunkiose mums valandose, kuomet mes kovosime teisēta, tikējimo kovą ir jieškosime ”garbēs vainiko” – nemirtinumo, dieviškosios prigimties. – 2 Tim. 4:8; 1 Petro 5:4.

ŠVENTENYBĒS VIEŠKELIS.

     Kadangi specialē Evangelijos Amžio viltis yra taip daug garbinga, o kelias į ją yra tiek pat sunkus – siauras, pilnas kliučių ir pavojų ant kiekvieno žingsnio, taip, kad mažai kas jį teranda ir prieina prie didžiojo atlyginimo esančio jo gale, tai ateinančiuose amužiose dalykų tvarka bus visiškai kitokia.  

     Kaip skirtingos vilties yra laikomasi, taip ir skirtingas kelias veda į ją.  Kelias į nemirtinumą buvo keliu reikalaujančiu paaukojimo, [226] paprastai esančiu teisētomis, vilčių, troškimų ir palinkimų – visiško žmogaus prigimties atsižadējimo.  

     Vienok kelias į žmogiškąją tobulybę, atsteigimą, tą pasaulio viltį, reikalauja tik atsikratymo nuo nuodēmēs: ne žmogaus teisių ir privilegijų paaukojimo, tik atatinkamo jų vartojimo.  Tas prives prie asmeniškos skaistybēs ir atgimimo į Dievo paveikslą, kokiu buvo Adomas prieš užtraukimą ant žmonijos nuodēmēs.

Garden of Gethsemane

The Narrow Way is a pathway of sacrifice and "Gethsemane"
experiences.

     Ažuot buti siauru ir mažai kam terandamu keliu, jis pavadintas ”vieškeliu” – ne siauru, vingiuotu, duobētu, sunkiu, pilnu kryžkelių, – bet tam tikrai prirengtu lengvai, parankiai ir patogiai keleivių kelionei.  Aštuntoji ir devintoji eilē parodo, kad tai yra viešasis kelias, atviras visiems atpirktiemsiems, kiekvienam žmogui.  

     Kiekvienas žmogus, už kurį Kristus mirē, kuris tik laiko save vertu naudotis palaimomis, nupirktomis Brangiausiuoju Krauju, gali eiti šiuo Šventenybēs Vieškeliu link didžiojo atlyginimo – sugrąžinimo į žmogiškąją tobulybę ir nesibaigiantį gyvenimą.

     Bet šis nebus dar laikomu teisētu ir patvirtintu stoviu šventenybēje ir tobulybēje Dievo akyse.  Įstojusieji į šį vieškelį galēs tik juomi eiti į tikrąją tobulybę, kuri bus jų pastangų ir paklusnumo išdava; jiems tik Atpirkējas, kuris tuomet viešpataus visoje galēje, teiks visų palengvinimų.  Kiekvieną atskirą asmenį, sulig jo reikalų, aprupins tobuloji naujosios karalijos valdžia.  

     Tas, kaip kuriems atrodo, bus teisētoji atlyginimo sekmē.  Kadangi [227] musų Viešpats, Žmogus Kristus Jezus, paaukojo save visų atpirkimui, ir trokšta, kad visi prieitų prie tiesos pažinimo, o tuomi ir tikrosios tobulybēs; tai kodel Jis nepadarē antsyk plataus ir gero vieškelio visiems?  Kodel Jis neišmetē iš to kelio visų kliučių, klupdinančių akmenų, neužlygino duobių ir kitų žabangų?  

     Kodel nepagelbējo nusidējēliams laikytis pilnoje santaikoje su Dievu, nedarant siauro, duobēto, erškiečiuoto kelio, kurį taip sunku surasti, o dar sunkiau juomi eiti?  

     Neįstengimas teisingai padalinti teisybēs Žodį ir įmatyti, kad dabartinas siaurasis kelias veda prie tam tikrojo atlyginimo ir yra išbandymui ir parinkimui to Kristaus kuno paveldējų mažojo burelio, kuris, kuomet bus išrinktu ir išaukštintu su savo Vadu, palaimins visas tautas, įvedē kai-kuriuos į neaiškumus dalyko supratime.  

     Negalēdami matyti Dievo plano, daugelis bandē skelbti šventenybēs vieškelį esantį lengvu keliu į gyvenimą jau šiuose laikuose, kuomet tokio kelio nēra, ir jie sumaišo dalyką kad sutaikius faktus ir Šventraštį su jų klaidingomis išvadomis.  

     Ant vieškelio, kuris neužilgo bus atviru, tik nuodēmingi dalykai bus draustini; gi tie, kurie keliauja siauruoju keliu, privalo atsisakyti nuo daugelio dalykų nenuodēmingų, o taipgi kovoti nuolat prieš artinančiąsias nuodēmes.  Tas yra pasiaukojimo takas, kuomet ateinančio amžiaus kelias yra teisingumo vieškeliu.

"They shall not hurt nor destroy in all my holy mountain." Isaiah 11:9

Righteousness will finally receive its due reward.

     O kiek daug baisiųjų levų yra dabar ant kelio tų, kurie džiaugsmingai norētų pamesti nuodēmių kurie kelius ir sekti teisingumą! Išsigimusio viešojo sentimento levas nubaido daugelį nuo elgimosi sulig sąžinēs įsakymų kasdieniniuose reikaluose – parēduose, naminiuose bei vertelgystēs dalykuose [228] ir tt.  

     Gundantis prie stipriųjų gēralų levas kliudo tukstančiams tų kurie tikrai nori tų gēralų prašalinimo.  Drausmininkai (prohibicijonalistai) ir blaivybēs veikējai turi apgalējimui neapsakomai sunkią užduotį, kurią tik ateinančio amžiaus valdžia ir galē įstengs prašalinti.  O tą patį galima pasakyti ir apie kitas moralēs reformos pastangas.  

”Nei levas,  nei kitas koks drąskantis gyvunas nevaikščios juomi.”  

     Didžiosios korporacijos, suorganizuotos pastumējimui saumylybēs tikslų, asmeniškam pasinaudojimui kitų geru, nebus pakenčiamos.  

”Nebus kenkiama, nei užmušinējama visame mano šventąjame kalne [karalystēje]” pasakē Viešpats. (Izaj. 11:9) 

     Nors ir bus sunkumai veikime apgalēti palinkimus į blogybę ir tt., bet palyginamai su šio amžiaus siauruoju keliu, – tas bus jau lengvas kelias.  

     Akmenys (klupdinanti akmenys) bus nurinkti, ir teisingumo vēliava bus iškelta del žmonių. (Izaj. 62:10)  Neapsišvietimas ir prietarai bus likę praeities dalykais, teisingumas gaus sau priklausomą atlyginimą, gi nedorai bus atsaikuota tas, ko ji užsipelnē. (Mal. 3:15, 18)  

     Abelnu pabaudimu, tinkamais paskatinimais ir aiškiais pamokinimais, kaipo grižtantys suklydēliai, žmonija bus išlavinta ir disciplinuota iki didžiosios tobulybēs, kurią buvo pralaimējęs tēvas Adomas.  Tokiu budu 

Broad Road

Highway of Holiness

Narrow Way

”Viešpaties atpirktieji sugrįš [išpragaišties, didžiuoju šventenybēs vieškeliu] …su giesmēmis, o nesiliaujanti linksmybē bus virš jų galvų; jie gaus džiaugsmą iri liksmybę, o liudēsiai ir dusavimai pabēgs nuo jų.” (Izaj. 35:10)  

     Musų Viešpats paminējo tik šiuodu du keliu, kadangi atidaryti tretyjį kelią dar nebuvo atējęs laikas, – taip, kaip ir paskelbdamas gerąsias naujienas, Jis pasakē: ”Šis raštas išsipyldē jusų ausyse,” bet paliko nepaminējęs ”atkeršijimo dienos,” nes jos laikas dar nebuvo atējęs. (Palygink Luk. 4:19 ir Izaj. 61:2)  

     Bet dabar, kuomet [229] siaurasis kelias jau arti galo, didysis teisingumo vieškelis pradeda matytis vis aiškiau ir aiškiau prasidedančiosios dienos šviesoje.

     Taip tai mes radome ”Platųjį Kelią,” kuriuomi dabar keliauja žmonijos minios, kurias vilioja ”šiopasaulio kunigaikštis” ir veda sugedęs skonis.  Mes radome, kad jis tapo atdaru ir musū padermē pradējo keliauti visu jo ilgumu tik delei ”vieno žmogaus nepaklusnumo.”  

     Mes suradome, kad ”Šventenybēs Vieškelis” bus atidarytas musų Viešpaties, kuris atidavē save visų atpirkimui ir atpirko visus nuo pragaišties, į kurią ”Platusis Kelias” veda, ir kad, atatinkamu laiku, tas kelias bus pasiekiamas ir lengvas visiems atpirktiemsiems, kuriuos Jis atpirko savo brangiuoju krauju.  

     Toliaus mes suradome, kad dabartinas ”Siaurasis Kelias”, atidarytas to paties brangiojo kraujo kaina, yra specialiu keliu vedančiu į specialį atlyginimą, ir kad jis yra padarytas specialiai siauru ir sunkiu išbandymui ir išlavinimui tų, kurie dabar yra išrinkti buti dalyviais dieviškosios prigimties ir sanpaveldējais su musų Viešpačiu Jezumi garbēs Karalijoje, kuri greitai bus apreikšta visų palaimai.  

     Tie, kurie turi šios vilties – kurie pažįsta šį atlyginimą – gali viską kitą, palyginant su šiuo, laikyti už atmatas ir šąšlavas. – Fil. 3:8-15.

Dvas Šventa mus vadauk,
Ir prie savęs mus laikyk;
Savo rankoj mus turēk,
Pilgrimystēs keliu vesk;
Silpnųs mes bet dżiaugsmas tas
Tavo balsas girdimas,
Sako,  Namie tu keliauk!
Paskui savo vado eik.

 
[230] DANGIŠKI PATRAUKIMAI

Savo širdis pakelkime,
Rūpesčius tuos palikime,
Uż użkabos żiūrēkime
Į garbę mūsų amżiną.

 Svieto linksmybē yr’ niekai,
Sutraukiami svieto ryšiai,
Kam imti żaislus nykstančius,
Kad dangaus garbē laukia mus?

 Ar galime paklysti mes,
Kad Dievas siauru keliu ves?
Ar svietą taip mylētume,
Prie Jo gyvent negeistume?

 Ak, Viešpatie dangaus dżiaugsmas,
Tavo darbuose randamas!
Eisme tuo siauruoju taku,
Kurs ved’ prie dangaus linksmybių.